Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
Vieni žmonės yra bandytojai, kiti – tradicijų saugotojai. Bandytojai pavasarį apsirūpina augalų, kurių pavadinimo niekad nėra girdėję, sėklomis, prisiaugina pusę daržo keistų lapų, nežino, kokio derliaus tikėtis ir ką paskui su juo daryti… Tradicijų saugotojai augina tik bulves, kopūstus ir burokėlius, o dėl egzotikos – nebent petražolę.
Bandytojai, išvykę į artimą ar tolimą užsienį, ieško vietinio kulinarinio paveldo. Jei lankosi Prancūzijoje, tai klausia, kur rasti varlių šlaunelių, jei Lenkijoje, tai ragauja juodą aštrią „flaki“ sriubą iš karvių skrandžių. Tradicijų puoselėtojai net ir kelionėse mieliau pasikliauja rūkytų lašinių bryzeliu ant ruginės duonos riekės, apdairiai pasiimtu iš namų.
Visokių yra, visokių reikia. Jei nebūtų bandytojų, nežinotume nei kebabų, nei picų, nei šašlykų, nei galų gale tų pačių bulvių, kurias, kažkada atvežtas iš Amerikos, prancūzų valdovai įsakymais versdavo auginti valstiečius, kad tie neišmirtų badu neužderėjus javams. Išliko kurioziški pasakojimai apie XVIII a. gyvenusį vaistininką Paramantjė, netoli karaliaus rūmų sklypelį užsodinusį bulvėmis. Dieną sklypelis buvo kuo griežčiausiai saugomas, o naktį sargyba buvo tyčia pašalinama, kad smalsūs aplinkinių kaimelių gyventojų galėtų sužinoti, kokios „stebuklingos“ daržovės saugomos karališkajame darže. „Atvirkštinė reklama“ pasiteisino kuo puikiausiai – prancūzai bulves prisijaukino, o jų šlovė atėjo iki Lietuvos ir buvo pripažinta net konservatyvių tradicijų puoselėtojų.
Maždaug tuo pačiu metu į Europą buvo atvežtos ir cukinijos. Kaip ir kiti „įdomūs augalai“, jos buvo auginamos didikų botanikos soduose, o pirmiausia paragauti įsidrąsinta tik jų sėklų. Pirmieji puikų šių daržovių skonį įvertino italai, kurie ir pastebėjo, kad jaunos cukinijos yra kur kas gardesnės, bala nematė tų sėklų. Lietuvoje cukinijos pradėtos auginti tik 1985 metais!
Cukinijos tinka kur kas daugiau kam, nei tik blynams ar daržovių troškiniams. Anąkart savo rašinėlį užbaigiau žodžiais, kad iš cukinijų galima kepti netgi pyragą, tačiau tada pati dar nelabai tuo tikėjau. Juk daržovės labiau draugauja su druska, česnakais, pipirais…
Tačiau esu bandytojų prigimties (tradicijų saugojimu mūsų namuose užsiima kiti asmenys), todėl buvo tik laiko klausimas, kada tas darže vis nesibaigiančias cukinijas supiršiu su cukrumi ir šokoladu. Juk turiu patikrinti, kas gausis, ar ne?
Taigi atsakingai pareiškiu: „Gaunasi gerai!“ Be abejo, niekas iš valgiusiųjų šokoladiniame kekse neįtarė esant cukinijų ir ne kiekvienam galima apie jas sakyti. Bet jų pėdsakų neberadau nė aš pati. Žiūrėjau, užsidėjusi skaitymo akinius – sutarkuotos ne pačia smulkiąja tarka ir dar su visomis žievelėmis, kur jos dingo? Nufotografavau rudą purią riekę, o paskui kompiuterio ekrane vis didinau vaizdą ieškodama, liko ar neliko bent jau žalių žievelių pėdsakų. Neliko.
Beje, fotografuoti šokoladinį pyragą reikia geresnio fotoaparato, negu turiu aš. Arba geresnio fotografo. Arba daugiau pašalinės atributikos. Intensyviai rudas, gražiai purus, drėgnas šokoladinis keksas nėra klusnus fotomodelis. Labiau tinka valgyti, nei kulinariniams žurnalams dekoruoti.
befunky-collage.jpg
Šokoladinis cukinijų keksas
Jums reikės:
* 150 g miltų,
* 40-50 g geros kokybės kakavos miltelių,
* žiupsnelio druskos,
* žiupsnelio malto cinamono (nebūtinai),
* 1 arbatinio šaukštelio sodos,
* 120 ml bekvapio aliejaus,
* 200 g cukraus,
* žiupsnelio vanilinio cukraus,
* 2 kiaušinių,
* 360 ml tarkuotos cukinijos,
* 100 g juodojo šokolado.
Cukinijas sutarkuojame burokine tarka. Jei jaunos, tarkuojame su visa žieve, jei labiau subrendusios, nulupame žievę ir išimame sėklas. Recepte, kuriuo vadovavausi, buvo parašyta – pusantro puoduko arba 230 g cukinijos. Puoduko talpa – 240 mililitrų.
Kiaušinius, cukrų, vanilinį cukrų ir aliejų išplakame dubenyje. Įmaišome sutarkuotas cukinijas. Kitame inde sumaišome miltus, kakavą, druską, cinamoną, sodą. Visas šaukštelis sodos, net ne kepimo miltelių, o būtent jos mane šiek tiek išgąsdino, bet jis čia reikalingas, o iškepus sodos kvapo nebesijaučia.
Sausus ingredientus įmaišome į cukinijų masę. Šokoladą susmulkiname maždaug 0,5 x 0,5 cm dydžio gabaliukais ir įmaišome į tešlą.
Supilame į riebalais pateptą arba kepimo popieriumi išklotą kepimo formą ir kepame iki 180°C įkaitintoje orkaitėje 50-65 minutes. Įprastas kepimo testas smeigiant peilį ir tikrinant, ar jis ištraukiamas švarus, čia netinka, nes ant peilio gali likti ištirpusio šokolado pėdsakų, bet per valandą turėtų iškepti. 10 minučių reikia aušinti ant grotelių, tuomet išimti iš formos ir visiškai ataušinti.
Be galo aromatingas, ypač drėgnas ir ypač šokoladinis keksas. Kol šiltas, gali būti šiek tiek juntamas sodos kvapas, paskui jo nebelieka.
Šiek tiek liko nesunaudotos cukinijos?
befunky-collage.jpg
Cukinijų skritulėliai
Internetiniuose receptuose jie vadinami cukinijų traškučiais. Man traškus gavosi tik jų paviršius, o pačios cukinijos – sultingos, bet nė kiek ne prastesnės.
Jums reikės:
* 30 jaunos cukinijos griežinėlių,
* 6 šaukštų maltų džiūvėsėlių,
* 6 šaukštų tarkuoto sūrio, geriau kietesnio („Džiugo“ ar parmezano),
* picos prieskonių,
* žiupsnelio druskos (nepamirškime, kad sūris yra šiek tiek sūrus, ir patikrinkime, ar yra druskos picos prieskoniuose),
* česnakų granulių,
* čili pipirų miltelių (nebūtinai),
* 100 ml pieno.
Cukiniją supjaustome plonais griežinėliais. Džiuvėsius sumaišome su prieskoniais, druska ir tarkuotu sūriu. Kietasis sūris čia tinka labiau ne tik dėl savo intensyvaus skonio, bet ir todėl, kad jį galima sutarkuoti sausais biriais trupiniais.
Cukinijos griežinėlius padažome į pieną, pavoliojame džiūvėsėlių ir sūrio mišinyje. Dedame į kepimo skardą ir kepame iki 220°C įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Reikia stebėti, kad nesudegtų. Ypač skanūs, kol karšti.
Gero apetito!
Lija