Ar pu­fas, ar sta­liu­kas – šiau­lie­tis viską ga­mi­na pa­ts

Šiauliai

Ž. Jo­ku­baus­ko asmeninio archyvo nuotr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

162521

Šiau­lie­čio Žydrū­no Jo­ku­baus­ko na­muo­se kant­riai lau­kia ke­li darbų pri­ra­šy­ti la­pai. Sąrašą no­rimų me­die­nos dir­bi­nių, baldų su­darė jo žmo­na. Tik vy­ras juo­kia­si: iki jo nie­kaip ne­pa­vyks­ta prieiti… Ta­lentą dirb­ti su me­die­na Žydrū­nas pa­veldė­jo iš sa­vo gi­minės vyrų. Da­bar jo ran­ko­mis gims­ta pa­tys įvai­riau­si ga­mi­niai: suo­liu­kai, sta­liu­kai, smėlio dėžės, bal­dai – ką tik su­gal­vo­ja. Be to, visą dar­bo pro­cesą jis ke­lia į „You­Tu­be“.

Foto galerija:

Darbų eiga – „YuoTube“ kanale

Jei „YouTube“ paieškoje įvestumėte „DirtySnale“, išvystumėte, kaip talentingas jaunas šiaulietis gamina ir restauruoja baldus, rodydamas viską nuo pradžios iki galo. „Daug kas mane bandė atkalbėti, sakė, kad iš „YouTube“ neuždirbsiu. Bet aš niekada nepasiduodu – jeigu užsibrėžiu tikslą, einu iki galo ir bandau“, – pasakoja Žydrūnas. Jis tiki, kad mokomieji filmukai, kaip pasigaminti minkštą pufą, apmuštą krėslą, smėlio dėžę ir pan., gali pasitarnauti. Ne tik žiūrintiesiems, bet ir jam.

Savo kanalą „DirtySnale“ Žydrūnas ėmė pildyti 2019 m. lapkritį. Kol kas jo kanalų prenumeratorių skaičius nėra didelis, tačiau nuosekliai auga. Juolab kad karantino laikotarpiu šiai veiklai laiko gali skirti kur kas daugiau. Be to, jo gaminami baldai iš medžio tikrai traukia akis.

Apskritai, jaunas vyriškis sako manantis, kad šiuolaikinis jaunimas per daug pasinėręs į technologijas ir net nebesidomi meistryste. „Anksčiau, jei reikėdavo ko nors, žmonės darydavosi patys, buvo nagingesni. Ką išmoko, tą ir vertindavo, o dabar svarbios tik technologijos“, – savo nuomonę išsako pašnekovas. Be to, jis priduria: savo vaikus jau dabar bando įtraukti į gamybos procesus, leidžia prisidėti. „Mažajam tai tikrai labai patinka, o didžioji mergaitė irgi susidomėjusi. Aišku, nežinau, ar taip išliks ir vėliau, bet kol kas jiems tai smagu“, – šypsosi 8-erių mergaitės ir 4-erių berniuko tėtis.

Sulaukė net darbo pasiūlymų

Vaizdo įrašuose Žydrūnas nuo pat pradžių iki galutinio rezultato rodo, kaip pasigaminti minkštasuolį, pufą, džinsinį lovūgalį ir ką tik besugalvoja. Filmuoti visą procesą – ilgas darbas, juk reikia gerai apgalvoti, kur kokiu kampu pastatyti kamerą, kad geriau matytųsi, kaip apšviesti, atlikus darbą su vienu įrankiu – neštis kamerą prie kito ir pan. O toliau dar įdomiau – prasideda montavimas, kuris irgi užtrunka nemažai laiko.

Gabus vyras sako, kad mokomieji filmukai sukuria ir grįžtamąjį ryšį. „Daug žmonių komentuoja, susisiekia gana nemažai tokių, kurie nori, kad perdaryčiau baldus, gavau ir darbo pasiūlymų. Kelis pasiūlymus net iš užsienio“, – teigia Žydrūnas. Juokiasi, kad laimę bando ir moteriškosios lyties atstovės, siūlydamos susipažinti...

Žmonių susidomėjimas jo darbais džiugina, juk toks planas ir buvo – užsiimti baldais ir daryti tai, ką geriausiai moka ir mėgsta. Tad pasvajoja – gal ims gauti tiek užsakymų, kad jo darbų užsakovams teks laukti mėnesius?

Žmona ir džiaugiasi, ir… kantriai laukia

Žydrūnas šypsosi: žmona tikrai džiaugiasi, turėdama gabų vyrą, pildo ir norų sąrašą, kuris dabar jau siekia kelis A4 formato lapus. Vienas pirmųjų vaizdo įrašų ir buvo žmonos paprašyta kalėdinė dekoracija. Žydrūnas sumanė gaminti rogutes, bet ne paprastas, o lenktas – naudodamas tokią techniką, kuri leistų sulenkti medį ir jis nenulūžtų. „Tokią techniką retai naudojau, tai nebuvau įgudęs, dabar jau jos man atrodo nekaip. Nors tiems, kas tokios technikos nėra matę, gali atrodyti kaip iš mistikos srities“, – juokiasi pašnekovas.

Tiesa, rogutėmis, gamintomis daugiau nei prieš metus, žmona tebesidžiaugia iki šiol, nes naujų vyro gaminių kol kas tiesiog nesulaukia. „Žmona ir džiaugiasi, ir nesidžiaugia dėl mano gabumų, nes prižadu, kad padarysiu daug visko, ir dar pridedu: „Kai turėsiu laiko.“ Bet to laiko niekada žmonai neatsiranda, klientas visada svarbesnis“, – nusijuokia.

Senelio ir tėčio pėdsakais

Talentas dirbti su mediena, matyt, buvo nulemtas giminės genų. Ir Žydrūno senelis, ir tėtis buvo staliai, turėjo savo įmonę. Vyras pamena save, dar mažą, nuolat jaučiantį ryšį su medžiu, kažką vis bandantį padaryti. Kol tėtis darbuodavosi, Žydrūnas taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs – vis ką nors konstruodavo namuose, raižydavo medieną su specialiai jam tėčio nupirktu nedideliu skalpeliukų rinkiniu. Kol sykį neįsipjovė į pirštą. Dėl to įvykio 2 klasę lankiusio berniuko ir medienos draugystė kurį laiką buvo nutrūkusi.

Jis mėgo brėžinius, lankė dailės mokyklą, tiesa, praleido joje vos metus. Sako, kad nebepatiko – ne jo sritis. „Dailės mokykloje taip buvo: kol piešėme su pieštukais, flomasteriais, kol braižydavome, tol buvo gerai, o kai jau teko imti akvarelę, maišyti spalvas, mano piešiniai atrodydavo lyg iš siaubo filmo“, – juokiasi pašnekovas.

Troškimas dirbti su mediena pasivijo užsienyje

O štai medis viliojo visą laiką, bet rimtesni darbai prasidėjo užsienyje. Žydrūnas po abitūros atsidūrė Anglijoje. Ten, sako, išbandė pačių įvairiausių darbų. Bet jautė, kad nori kažko kito, kažko, kas leistų užsidirbti pačiam. Tada ir vėl pajuto, kad ryšys su medžiu jam gali padėti.

Nors dienomis jaunas vyras dirbo samdomąjį darbą, vakarais nutarė stoti prie staklių. Išsinuomojo nemažą angariuką, nusipirko stakles. „Net nežinojau, ką gaminsiu, bet žinojau, kad tikrai gaminsiu“, – prisipažįsta. Tada šovė mintis atsidaryti el. parduotuvę, pridėti ten įvairių nuotraukų iš „Google“, ką galėtų pagaminti iš medienos bei parduoti. „Neturėjau dar net medienos, bet prikėliau daugybę nuotraukų. Sakiau: žiūrėsiu, kas išeis – jei pradės pirkti, imsiu gaminti“, – juokiasi Žydrūnas.

Na, ir prasidėjo… Vienas po kito plaukė užsakymai, o vyras ėmė galvoti: „Dabar tai įklimpau.“ Dėl užsakymų jo darbo diena pailgėjo – prie staklių vakarodavo iki vėlyvų valandų. „Suoliukai, staliukai, šuns būdos – viskas vienu kartu prasidėjo“, – šypsosi. Keleto savaičių pakako, kad suprastų, jog ilgai taip netemps. Uždarė el. parduotuvę ir baigė daryti iki tol gautus užsakymus.

O tada pakeitė taktiką: parduotuvę atidarė iš naujo, tačiau su gerokai mažiau siūlomų prekių. Nutarė gaminti surenkamas šuns būdas, tiesa, juokiasi, kad ir apie jų gamybą tuomet nė nenutuokė, o užsakymai vėlgi ėmė kauptis. „Mano visi darbai tokie: faktiškai nežinau, kas išeis, bet pradedu ir tada mąstau, kaip daryti, – tikina ir priduria, kad staliaus amatas visgi turėjo likti tik hobiu, nes dviejų vaikučių auginimas ir būsto paskola reikalavo pastovių pajamų: – Likau prie dieninio darbo, nes investuoti visą laiką vien tik į gamybą iš medžio būtų buvę rizikinga.“

12 metų jiedu su žmona ir vaikais pragyveno svetimame krašte, tačiau kaip ir bet kuri idėja Žydrūno galvoje, taip ir grįžimas į Lietuvą buvo labai spontaniškas. Pasakė vieną dieną žmonai: „Važiuojam į Lietuvą.“ Ir viskas. Krovėsi lagaminus į gimtinę. „Turbūt reikia pribręsti iki to laiko, kad pasiilgtum savo gimtinės, savo namų. Buvo atsibodusi ir monotonija, norėjosi daugiau laisvės, be to, čia ir močiutės laukia anūkų – prižiūri, kai reikia“, – šypsosi jis. Dabar baldų gamybą iš medžio šiaulietis pavertė pagrindiniu darbu, žada ir čia atidaryti el. parduotuvę.

Virtuvės baldų gamyba – https://anpsprendimai.lt/

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt