Ar konkurencija mokykloje padeda?

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

30056

Specialistai sako, kad konkurencija gali būti dvejopa: kai varžomasi ir lyginamasi su kitais ir kai lenktyniauji pats su savimi, stengiesi pasiekti geresnių rezultatų nei anksčiau. Psichologai teigia, kad būtent toks asmeninio tobulėjimo modelis sukuria motyvaciją siekti daugiau, taip pat apsaugo nuo klaidingo vaikų tarpusavio lyginimo, kuris iš tiesų neatskleidžia nei žinių, nei galimybių visumos.

Konkurencija reikalinga

Atrodo logiška, kad mažose klasėje yra daugiau galimybių geriau mokinius išmokyti. Tiesa, vaiko mokymosi rezultatai priklauso ne tik nuo to, bet ir nuo pedagogo pastangų, bet ir nuo šeimos įtakos, aplinkos, kitų faktorių.

Savo patirtimi pasidalijo vienos miesto gimnazijos matematikos mokytoja: „Esu dirbusi ir didelėje, ir mažoje mokykloje, paradoksas, bet geriau mokosi ten, kur daugiau vaikų klasėje. Jie lygiuojasi į geresnius, o stengiasi pagal savo gebėjimus. Gimnazijoje visos sąlygos sudaromos tobulėti būtent savo lygyje. O dėl reitingavimo sukeliamo streso vaikai man nėra skundęsi. Manau, kad jie turi žinoti savo vietą gyvenime, suprasti, ką moka, kiek sugeba. Visi turime žinoti savo tikras žinias, bet stengtis reikia iš visų jėgų. Galima, aišku, pagloboti, kol jie mažesni, bet vis tiek turi išmokti daug dirbti dėl geresnio rezultato.“

Pasak mokytojos, ir valstybiniai egzaminai juk yra reitingas, kuris parodo, kiek mokinių aplenkta. Priklausomai nuo to, kiek balų surinkai, tiek proc. mokinių šalyje ir aplenkei.

„Pirmiausia vaikas turi norėti išmokti, nepakanka tik sudaryti jam sąlygas. Deja, dabartiniai vaikai nori visko greitai, neįdėdami daug darbo, bet mokykla juk yra jų darbas. Aišku, gabūs lengviau pasiekia, o kiti turi daugiau dirbti. Beje, visi vadovėliai sukurti jų lygiui, jų protui, todėl vidutinį lygį visi gali pasiekti, jei nuosekliai mokytųsi. Tiems, kas dirba, nėra baisus joks reitingavimas. Būna, kad tėvai neskatina dirbti, tik rezultatų nori, o kiek darbo įdedama, ar reikia padėti, nepasidomi“, – iš savo patirties kalbėjo mokytoja.

Ji mano, kad kai visą laiką vaikui sudarytos sąlygas, kad jam labai lengva, patogu, jis tik globojamas, glostomas, nėra gerai, nes vėliau gyvenime taip nebus. „Mes gimnazijoje skatiname tobulėjimą, o kaip pavyksta – kita kalba“, – sakė mokytoja.

Taip ar panašiai mąsto tikrai ne vienas mokytojas, daugelis ne tik skatina varžymąsi tarpusavyje, bet ir atvirai lygina, pavyzdžiui, kontrolinio darbo įvertinimą vienų mokinių su kitais. Ne paslaptis, kad nesidrovima palyginti mokinius ir su anksčiau besimokiusiais jų broliais ar seserimis. Daugeliui mokytojų atrodo, kad tai – tinkamos priemonės paskatinti daugiau stengtis.

Ta pačia konkuravimo, varžymosi idėja pagrįsta ir daugelis renginių, konkursų, olimpiadų mokyklose. Renkami ne tik geriausiai besimokantys, didžiausią informacijos kiekį vienoje ar kitoje srityje sukaupusieji, bet ir gražiausiai rašantieji, šauniausi ir pan. Ir tai vyksta jau nuo pradinių klasių ar net darželio.

„Žaliojo tušinuko iššūkis“

Kiek kitu keliu pasuko Marijampolės Sūduvos gimnazija. Vasario 1-ąją prisijungė prie nacionalinio projekto „Žaliojo tušinuko iššūkis“, kurio tikslas – paskatinti mokytojus pastebėti vaikų gabumus, o ne trūkumus. Žalias tušinukas – tarsi simbolis, kuris primena dėmesį telkti į tai, kas veikia ir kaip to daryti daugiau.

Gimnazijoje suburta 20 mokytojų komanda, kuri visą vasario mėnesį rašto darbus taisydama atsisako raudonojo tušinuko, t. y. mokytojai kreips dėmesį tik į geriausiai atliktas moksleivių užduotis ir jas pažymės žaliai. Taip mokymas vyks akcentuojant vaiko sėkmę, kuriant stipresnius santykius, geresnę atmosferą klasėje, augs vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi ir žmogumi, kuris jį ugdo, atsiras supratimas, kad mokytojas jį palaiko.

Eksperto komentaras

Neskatina varžytis tarpusavyje

Komentuoja gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Daiva BARZDAITIENĖ.

Paauglystė – pokyčių metas: tie pokyčiai būna kognityviniai, neurologiniai, fiziniai/hormoniniai, socialiniai ir psichologiniai. Paauglystėje labai sparčiai vystosi smegenų dalys, atsakingos už emocijas, o dalys, atsakingos už tų emocijų reguliavimą, apmąstymą, dar būna palyginti neaktyvios. Vien dėl šių neurologinių pasikeitimų paaugliai viską jaučia labai aštriai, intensyviai, padidėja jų rizikingas elgesys ir pripažinimo siekimas, ypač tarp bendraamžių.

Paauglystės (kaip raidos etapo) užduotis (paskirtis) – asmenybės, savęs jausmo, suvokimo „kas aš esu“ formavimasis, atsiskyrimas nuo tėvų ir savo vietos radimas jau ne šeimoje, o pasaulyje, kurį tuo metu reprezentuoja, atstovauja draugai, bendraklasiai, mokytojai ir t. t.

Dėl vykstančių pasikeitimų visose minėtose srityse ir dėl paauglystės paskirties paaugliai yra ypač jautrūs vertinimui, todėl tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų užduotis turėtų būti palaikyti, paremti vaiką, kai jis yra plėšomas emocinių audrų, klausimų apie savivertę, lytį, vietą tarp bendraamžių ir t. t. Ne tik paremti, palaikyti, nuraminti, bet ir su meile jį atspindėti – „tau nelengva, bet esi geras, šaunus, ir viskas bus gerai“. Tik tokioje terpėje gimsta vaiko pasitikėjimas savimi, atsiranda motyvacija, atsiveria erdvė smalsumui, skleidžiasi laisva ir motyvuota asmenybė. Visa tai, kaip teigia specialistai, yra būtinos prielaidos sąmoningam mokymuisi.

Yra nuostabu, kad išsamūs, daugiamečiai tyrimai neuropsichologijos/sociologijos srityse moksliškai pagrindė tai, ką intuityviai visuomet suvokė ir žinojo geri tėvai, geri mokytojai ir kiti išmintingi suaugusieji. Šių (jau dabar ir mokslinių) suvokimų šviesoje tampa aišku, jog konkurencija, reitingavimas, pagrįstas principu „tu geresnis arba blogesnis už kitą dėl pažymio“, daro didžiulę žalą asmenybės formavimuisi, užveria duris smalsumui, savęs, kaip pakankamai gero, jautimui ir stumia jauną žmogų į „žiurkių lenktynes“, kuriose „bėgama“ (galbūt ir visą likusį gyvenimą), kad kažkas pasakytų „tu geras, nes… aplenkei kitą“. Ir kai viduje nesusiformuoja pakankamai tvirtas jausmas „aš esu aš ir aš esu pakankamai geras“, tokiam žmogui reikia nuolatinio patvirtinimo iš kitų – taip atsiranda nesaugūs, priklausomi, nelaimingi žmonės, kurie, nors ir kiek „lenktynių“ laimėtų, viduje jaučiasi vis nepakankamai geri... Manau, mes to nenorime, juk esame išmintingi suaugusieji.

Palaikymas ir supratimas – svarbiausi paauglystės poreikiai ir tuo metu juos būtina atliepti. Dėl fiziologinių poreikių niekas juk neabejoja, o štai kai kalbama apie emocinių poreikių tenkinimą, kažkodėl tai jau virsta lepinimu, glostymu ir pan. Suaugusiųjų užduotis – padėti susiformuoti tvirtam žmogui, tada jis atlaikys gyvenimo iššūkius. Jei pradėsime jį luošinti dar besiformuojant, kad atlaikytų neva būsimus sunkumus – kokia logika? Ne apie glostymą ir lepinimą eina kalba, o apie palaikymą ir supratimą – tokie ir yra paauglystės poreikiai. Juk kūdikio tyčia nešaldome, kad priprastų prie būsiančių gyvenime šalčių, ar nekepiname saulėje, nors gal teks būti ir karštuose kraštuose... Tėvai tiesiog stengiasi atspėti, ko kūdikiui reikia, ir patenkinti jo poreikius. Taigi emocinių paauglio poreikių atliepimo vadinimas lepinimu ir glostymu, sakyčiau, yra greičiau emocinis neraštingumas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt