Ar galiu atgulti tėviškės žemėje...

Marijampolė

Ričardo PASILIAUSKO nuotr.

Marija BurbienėŠaltinis: Etaplius.lt

59619

Praėjo mirusiųjų atminimo dienos. Gerokai prieš Vėlines žmonės lankė savo artimųjų kapus, puošė gėlėmis, degino žvakutes. Ne paslaptis, kad ir su gyvaisiais giminėmis, pažįstamais kapinėse susitiko, į prisiminimus nuklydo ar apie ateitį pakalbėjo. O vyresniųjų kalbose ta ateitis vis dažniau siejosi su amžinuoju išėjimu...

Vis dažniau galvojama apie šeimos kapavietę

Į redakciją kreipusis moteris, pavadinkime ją Zita (tikroji pavardė redakcijai žinoma), papasakojo apie giminės susitikimą per Vėlines ir apie savo svajonę – būti palaidotai savo vaikystės kaimo kapinėse, šalia senelių, tėvų, tetų, brolio, buvusių kaimynų.

– Mirti dar nesiruošiu, juo labiau pagalvojus apie mūsų miesto kapines, bet apie galimybę jų išvengti vis susimąstau, – sako moteris, gyvenanti viename iš šalies didmiesčių.

Tikriausiai jai pritartų ne vienas, apie išėjimą realiai mąstantis, apie bendrą šeimos kapavietę pagalvojantis. Ne tik dėl atgrasios žemės gyvenamosios vietos kapinėse (dažniausiai visus gąsdina molis ir vanduo kapinėse), bet ir dėl to, kad nežinia ar bus kam kapą lankyti ir tvarkyti.

Tad ar gali tikėtis būti palaidotas, sakykime, kaunietis, Marijampolės, Kazlų Rūdos arba Kalvarijos kapinėse ar nedidelėse jaukiose Liubavo kapinaitėse?

Nustatyti atsakingus Marijampolėje – nesunku

Marijampolės savivaldybės vyresnioji specialistė (kapinių prižiūrėtoja) Lilija Vaičiulienė, paklausta, ar turi galimybę kitame mieste gyvenęs žmogus būti palaidotas Marijampolės kapinėse, sakė:

– Naujos vietos kapams suteikiamos be jokių apribojimų. Visgi nemanau, kad nieko bendro su Marijampole neturintys žmonės iš kito Lietuvos krašto savo artimąjį atveš laidoti į mūsų kapines. Kita kalba apie laidojimą į senąją kapavietę, kurioje jau ilsisi kito žmogaus palaikai. Ypač tai būdinga senosiose kapinėse, kuriose laisvų vietų jau seniai nėra, bet žmonės pageidauja glaustis prie seniai palaidoto giminaičio. Galimybė yra, jeigu po paskutinio laidojimo praėję 25 metai. Be to, norintieji ten laidoti savo artimąjį turi nurodyti, kokie giminystės ryšiai sieja juos su ten palaidotu žmogumi, ar jie rūpinosi tuo kapu. O jeigu yra kitas atsakingas už to kapo priežiūrą asmuo (juo dažniausiai būna tas, kuris rūpinasi laidotuvėmis), privalu gauti jo sutikimą, kad leidžia laidoti toje vietoje.

Kas atsakingas už kapavietę Marijampolės naujosiose kapinėse Tyliojoje gatvėje, sužinoti nesunku. Laidoti jose pradėta 1976-aisiais, nuo tada tvarkoma ir registracija, o prieš metus visos kapavietės čia buvo inventorizuotos. Sunkiau atsakingus asmenis surasti senosiose kapinėse, kurių registracijos žurnalas pradėtas rašyti tik nuo 1966 metų. Iki tol kapines tvarkė bažnyčia ir mirusiuosius registravo bažnytinėse knygose.

– Čia dar nebaigta inventorizacija, sunku nustatyti apleistose kapavietėse palaidotus žmones. Prieš Vėlines ant neprižiūrimų kapų palikome lapelius su telefono numeriu (8 696 57170) ir tikimės, gal kas nors iš artimųjų paskambins, padės mums nustatyti čia palaidotuosius, – kvietė atsiliepti L. Vaičiulienė.

Laidojimui senoje kapavietėje reikalingas sutikimas

Kad žmonės domisi galimybe amžinojo poilsio atgulti giminės kapavietėse, girdėjo ir Kazlų Rūdos seniūnijos seniūnė Ingrida Černiauskienė, ir Kalvarijos seniūnijos seniūno pavaduotoja Dalė Kajokienė.

– Toks pasirinkimas keičiantis gyvenimo tempui visiškai logiškas – jauni išvažiuoja, seni nebepajėgia visur apvažinėti, pagaliau ir kelias iki kapinių kainuoja, – sako I. Černiauskienė. – Kol kas Kazlų Rūdos kapinėse yra vietos, vis dėlto pageidaujantys čia laidoti savo artimąjį turi turėti kažkokias šaknis, siejančias juos su Kazlų Rūda. O kad nebūtų nesusipratimų, tas, kuris rūpinasi laidotuvėmis, pildydamas prašymą dėl laidojimo senoje kapavietėje turi pažymėti, kad artimieji dėl tokio sprendimo neprieštarauja.

– Laidoti naujoje vietoje gali visi, o į senąją reikalingas artimųjų sutikimas, – pritaria ir D. Kajokienė. – Kadangi mūsų kapinės neinventorizuotos, sužinoti, ar kapas turi atsakingą už jį asmenį, padeda kapų prižiūrėtojas. Pagaliau ir patys laidotuvėmis besirūpinantys žmonės turi žinoti, kas palaidota tame kape ir kas dar iš giminės galėtų pretenduoti į tą vietą ar neprieštarautų, jei joje būtų palaidotas kitas.

Giminių pritarimas – būtinas

– Pažįstame vieni kitus, žinome čia gyvenusius žmones ir tik pasidžiaugtume, kad jie amžinojo poilsio sugrįžtų į savo kaimo kapinaites, – sako Liubavo seniūnijos seniūnas Gintas Baliulis. – Vis dėlto siekiant apsisaugoti nuo įvairių nesusipratimų, kad palaidojus žmogų į seną kapavietę po to neatsirastų tam prieštaraujančių, prašome vieno ar ir kelių giminaičių sutikimo laidoti sename kape.

Be abejo, reikia turėti omenyje, kad kapavietę privalu tvarkyti.

– Štai prie Liubavo bažnyčios esančiose kapinėse užrašai ant paminklų išduoda, kad pirmieji laidojimai buvo 1800 metais. Giminių paieška neįmanoma, nes nėra kuo remtis. Bet kai nuo neprižiūrimo kapo nukėlėme metų metus stovėjusią surūdijusią metalinę tvorelę ir pastatėme ją prie šventoriaus tvoros, atsirado giminaičiai... Su visa pagarba atsiprašėme ir tvorelę sugrąžinome į vietą. Deja, apie save priminę žmonės ir toliau nesirūpino kapo tvarkymu, tuo ir vėl rūpinasi seniūnija... – liūdną realybę pasakoja G. Baliulis.

O pokalbio pabaigoje jis paragino gimines kuo dažniau susitikti, bendrauti, pasisakyti savo norus būti palaidotiems sename kape ir jeigu giminaičiai jiems neprieštarauja, paprašyti jų raštiško patvirtinimo. „Civilizuotai bendraujant visos problemos išsprendžiamos“, – akcentavo seniūnas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt