PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Sausio 24 d. 11:30

Ar beprisimename Pievelių kaimą?

Kaunas

Freepik.com nuotr.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


114802

„Kauno dienoje“ paskelbtas įdomus Ingos Levickaitės-Vaškevičienės straipsnis „Lietuvos liaudies buities muziejus: ilgas kelias link dabarties“, atskleidžiantis šio unikalaus muziejaus, įsikūrusio mūsų rajone, istoriją. Nedaugelis šiandien žinome, jog dabartinė muziejaus teritorija išsidėsčiusi vietoje, kur kadaise buvo Pievelių kaimas.

Autorė rašo, jog muziejaus po atviru dangumi idėja atsirado dar tarpukariu, tačiau išrinkti jam vietą prireikė ištisų 35 metų. Siūlytas Vytauto kalnas, Ąžuolynas su A. Mickevičiaus slėniu Kaune, dalis Jono Basanavičiaus parko Panemunėje, Kauno Botanikos sodas, Pažaislio miškas, įvairios Kauno marių, Žaliųjų ežerų, Gulbino ežero pakrantės, Belmontas.

Kaip rašoma straipsnyje, vietovės parinkimas užsitęsė, nes muziejų norėjo steigti tiek Kaunas, tiek Vilnius. „Galiausiai nuspręsta LLBM statyti Kaišiadorių rajone, už 2 km nuo perkelto Rumšiškių miestelio – Pievelių kaimo žemėse, esančiose Pravienos upelio ir Kauno marių pakrantėje, šalia Kauno–Vilniaus plento. Pirmasis muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas pokalbyje su Kaišiadorių muziejaus muziejininku Vytautu Budvyčiu prisiminė, kad šią vietą pasiūlė buvusi Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Janina Narkevičiūtė.

„Narkevičiūtė sako: dar yra viena graži vieta – prie Rumšiškių. O iš kur ji sužinojo? Čia buvo Kauno Jono Jablonskio mokyklos pionierių vasaros stovykla, įsteigta prie marių. Ten, kur muziejaus karčema dabar stovi. Jinai atvažiuodavo aplankyt ir tą vietą įsidėmėjo. Visiems patiko.” Tarpukariu čia veikė skautų stovykla“, - rašo „Kauno diena“. Lietuvos liaudies buities muziejus 174 ha plote įsteigtas 1965 metų Ministrų tarybos nutarimu. Kaip minima, Pievelių kaimas, kurio teritorijoje ir įkurtas muziejus, dar vadintas Paežeriu, Paežeriais, Paduobriais. 1949 m. čia buvo įkurtas kolūkis „Kelias į laisvę“, vėliau pavadintas „Pravienos“. Nors tuometinis kolūkio pirmininkas žemės muziejui atiduoti nenorėjo, jo istorija galutinai baigėsi 1985-aisiais.

Gyventojai palaipsniui iškeldinti, už sodybas jiems buvo atlyginta. Straipsnyje minima, jog muziejaus archyvuose tebesaugomos 1966 metais fiksuotos Pievelių kaimo kraštovaizdžio ir sodybų nuotraukos. Vienas pastatas išsaugotas, jis tapo muziejaus dalimi – tai XX a. pradžioje statytas tvartas (dangtis), kurį galima pamatyti Aukštaitijos sektoriaus gatvinio rėžinio kaimo Tauragnų sodyboje. Beje, kaimo planavimu pasinaudota kuriant Aukštaitijos sektorių. „Landšaftas dirbtinai nekeistas – išliko senieji sodai, augalai, net gandralizdis.

Muziejaus Gyvakarų sodyboje tebeauga sodas iš senojo, dar neišskirstyto vienkiemiais Pievelių kaimo, kuriam jau daugiau kaip 100 metų“, - konstatuojama straipsnyje. „Pievelių kaimo želdinius išsamiai aprašė ilgametė muziejaus darbuotoja, etnobotanikė Gražina Žumbakienė, kuri 1990 m. apklausė septynis senuosius kaimo gyventojus ir nustatė buvusias sodybų vietas.

1991 m. jos rūpesčiu Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties moksliniai bendradarbiai apibūdino kai kurias muziejuje likusias Pievelių kaimo obelų veisles. Sodybose augo „Sierinka“, „Popierinis“, „Lietuvos pepinas“, „Rudeninis dryžuotasis“, „Paprastasis antaninis“, „Revelio kriaušinis“ ir kt. Šiemet per Žolinės šventę muziejuje Pievelių kaimo obelų obuoliais buvo vaišinami lankytojai. Beje, kai kurie senieji muziejaus darbuotojai ir dabar labai gražiai saugo Pievelių kaimo atminimą, sakydami, kad važiuoja darbuotis ne į muziejaus teritoriją, o į Pieveles“, - šią įdomią publikaciją baigia I. Levickaitė-Vaškevičienė.