PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Rugpjūčio 28 d. 13:25

Apie šišioniškius primena ne tik girininkijos, kapinaitės, bet ir mįsles užminę ąžuolai

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


50102

Ta pati žemė, bet kitokie žmonės. Ąžuolų pakelėse pasodino ne dėl grožio, o kad kelio sankasas sutvirtintų, kad būtų kur nuo saulės ar karo atveju pasislėpti. Ir bukų atsivežė, kad namus primintų.

Tokie, kuriems visai nerūpėjo, ką valgo, nes į pilvą nėra vieškelio – ką dedi, niekas nemato. Jiems ir įprasti barščiai atrodė tik kiaulėms skirtas maistas, o agurkas – tai žolė, todėl šeimininkės neaugino, sakydamos, kad jei ši daržovė skani būtų, juos šunys nuo dirvos nuėstų. Jiems visai nerūpėjo, ką apie juos kaimynai mano; kurie viską darė ne tam, kad prieš kitus pasirodytų, o kad jiems patiems būtų patogu gyventi. Praktiški iki begalybės ir užsispyrę. Tokie, kurie iš Karaliaučiaus vado išsireikalavo, kad jų miškuose geležinkelį nutiestų. Šis spyriojosi, aiškindamas, kam tokiam laukiniam kraštui geležinkelio reikia, bet nutiesė. Siaurukas bėgiais visus kaimus surinko. Apie tuos klestėjimo laikus primena tik išlikęs gelžkeliuko pavadinimas – taip vadinamas iki šiol, rodos, eilinis miško kelias. Tokie buvo šišioniškiai, gyvenę Viešvilės ir Smalininkų kraštuose. Taip juos vadino šiame krašte greta gyvenusieji, mat anie per dažnai kartodavo priežodį „Na šiš na jo“.

Taip apie šišioniškius, kurie visiems kitiems yra tiesiog vokiečiai, dabar pasakoja ir čia gimę, augę ir šišioniškius pažinoję bei su jais bendravę žmonės. Vokiškoji šio krašto istorija tarsi platina padengtas meno kūrinys. Tereikia pavalyti, ir atsiveria nepaprasti šio krašto istorijos momentai, ženklai, paminklai, ypatingos žmonių istorijos. Viskas dar gyva ir pulsuoja. Bet tik tiems, kurie domisi. Tuos vokiškuosius ženklus surasti ir pamatyti jau reikia gido pagalbos. Geresnės nei buvusi Kalvelių girininkė Irena Petrošienė nė nerasi. Ir apie mišką bei miškininkų istoriją gali papasakoti, ir į kaimus nuvežti, ir apie šišioniškius papasakoti, nes yra bendravusi – puikiai pažįsta ir mišką, ir kiekvieną žmogų. Ji pati, šiame krašte užaugusi, sako, kad niekas jai augant apie kitokią šio krašto istoriją nepasakojo. Sako, nuo mažų dienų jiems buvo kalama, kad sykį jau yra vokietis, tai ir fašistas. Suprask, kad jei kas vokiška, galima ir naikinti, griauti, nesaugoti.

Vokišką šio krašto istoriją primena ir kaimų pavadinimai, ypatingi vokiečių pasodinti ąžuolai, ir jų statyti dideli raudonų plytų pastatai, ir net kitokios nei visoje kitoje Lietuvoje kvartalinės, kitokie medžiai, kitokios kapinaitės ir galiausiai patys čia gyvenusieji, kurių vis mažiau atvažiuoja, nes baigia išmirti.

Irena sako, kad to išvažiavimo tragedija atskira tema. Jie palikdami namus verkė taip pat, kaip lietuviai išvežami į Sibirą. Irenos tėtis buvo vairuotojas – turėjo juos vežti į Brestą.

Kokie jie, šišioniškiai, pačiai Irenai teko patirti. Ji pasakoja, kad daug metų į Kalvelių girininkiją atvažiuodavo buvusio girininko Hartmano šeima – žmona ir keturi vaikai. Tai ta moteris verkdavo ir verkdavo prie kriaušės atsistojusi, nes viskas čia jos išvaikštinėta. Įsiminė ir tai, kaip buvusio girininko žmona vieną vakarą rado Ireną darže ravint ir baisiausiai nustebo, kai sužinojo, kad ravi girininkė.

„Sakiau, kad aš valgyti noriu“, – juokėsi Irena. Pasirodo, kad jų girininkai turėjo 80 hektarų žemės, dar 7 mergas ir 8 bernus, kurie visus darbus ir nudirbdavo. „Užtai pas ją būdavo špacyrkelis rožėmis apsodintas. Tikra ponia buvo“, – šypsosi Irena.

Girininkų ir miškininkų kaimai

Dabar ponais ir poniomis galima vadinti visus, kurie gyvena raudonų plytų namuose, kurių išlikę bene kiekviename Kalvelių ir Jūravos girininkijų kaime, kurie užima daug teritorijos ir yra pastatyti tiesiog miške, rodos, gražiausiose vietose. Kaip paaiškėja, vokiečių laikais čia buvo girininkijos arba vyresniosios girininkijos – gyveno girininkas su šeima. Fioršteris su fioršteriene, kaip pasakoja Irena. (Vok. förster girininkas, miškininkas). Lietuviai jas vadino eiguvomis – mažiausias miško valdymo vienetas. Tokia girininkija buvo įsikūrusi dabar Naudvario vienkiemyje – vienintelėje išlikusioje šio kaimo sodyboje. Žardeliuose ant gyvenamojo namo dar išlikusi lentelė su vokišku užrašu, kad čia girininkija, o vyresnioji girininkija buvo Viešvilėje. Tas pats ir su Vilkdaubio eiguva Jūravos girininkijoje.

Kaip pasakoja Irena, šiame krašte jau taip yra, kad jei pamatai raudonų plytų namą – tai žinok, kad jame vokiečių laikais veikė kokia valstybinė įstaiga – mokykla, eiguva, bankas ir pan. Štai Užbalių kaime viena šeima gyvena buvusioje pradinėje Užbalių mokykloje – vienas iš kelių pastatų, ant kurio išlikęs vokiškas užrašas (tiesa, nepilnas), kad čia veikusi mokykla. Pradinės mokyklos veikė ir Kalveliuose – taip pat išlikęs raudonų plytų vokiškas namas, kuriame gyvena šeima iš Viešvilės. Apskritai šiuose kraštuose nėra nė vieno naujai pastatyto namo – visi įsikūrę ir gyvena praktiškai vokiečių laikais statytuose namuose. Tik Kalveliuose galima pamatyti šiais laikais statytą vieną sodybą.

Tie kaimai – tai kelios senos sodybos, išnyrančios lyg iš niekur miške. Jokių kelio ženklų, nuorodų, užrašų, koks čia kaimas. Didžiausi Kalvelių girininkijos kaimai – keturios sodybos. Vienas didžiausių – Liepgiriai, dar kitaip Leipgiriais vadinami.

„Kiek daug čia kalakutų. Lapėms daug reikės vargti, kol suės visus“, – juokiasi Irena, pravažiuodama pro vieną iš Liepgirių sodybų. Vardija, kad štai šis namas girininkijos, o šie du namukai sakintojų, o ten, toliau, irgi raudonas namas, ten irgi Liepgirių girininkija buvo. Prašo nefotografuoti, nes parodys gražesnių raudonų plytų namų. Šypsosi, kad nebent namą apvijusią vynuogę galima įamžinti. Šioji ypatinga. Ponas Graudušas, vokietis, kuris čia dirbo, pasakojęs, kad jau atėjęs dirbti čia ją rado. Tokia ji ilgaamžė. Dabar čia viena pati gyvena buvusio eigulio našlė. Planavo išsikelti, bet kai vyrai supuolė ir karvei šieno priruošė, taip ir liko. Ir dabar niekur kitur nenori. Ir karvę laiko, ir pati sau gyvena. Vairuoti mašinos negali, tai turi vieną žmogų, kuris nuveža ten, kur reikia.

Iš Užbalių kapinaičių privažiuojame Naudvario vienkiemį, kur ilgus metus gyveno eigulys Adomaitis, paskui gyveno dvi šeimos, o dabar viena. Šeimininkų neradome. Tik šunys pasitiko. „Tipinis fioršterijos pastatas“, – į raudoną pastatą rodydama sako Irena, prisiminusi, kad čia gyvenęsfioršteris, kuris 90 metų sulaukęs ir apakęs, prašė paukščių balsus įrašyti ir jam duoti paklausyti.

Smaladaržio plytos – į smalininkiečių krosnis

Iš vienos fioršterijos teliko tik pavadinimas. Ten, kur kadaise stovėjo raudonų plytų pastatai dabar tik laukymė. Toks yra Smaladaržis, kurio istorija taip pat nepaprasta. Buvo ir gražus gyvenamasis pastatas, ir ūkiniai pastatai, dabar nė ženklo. Smalininkiečiai išardė ir išvežė į nuosavus pečius. Nebuvo sunku ardyti, nes vokiečiai nedaug cemento dėjo – daugiausiai kalkės ir smėlis. Liko tik laukymė, o už krūmų – duobė su pamatais. O galėjo būti kitaip.