Apie atmintį ir gamtą: ekopoetinis Julios Fiedorczuk romanas „Po saule“

Lietuva

Etaplius.ltŠaltinis: VAGA

261668

Julia Fiedorczuk – poetė, vertėja, rašytoja, literatūros kritikė ir humanitarinių mokslų daktarė. Varšuvos universitete dėsto literatūros teoriją, anglų kalbą ir Amerikos literatūrą.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje, kartu su Lenkijos institutu, autorė pristatė leidyklos VAGA išleistą romaną „Po saule“.

Julios Fiedorczuk knygoje susipina daugelio veikėjų likimai. Kūrinys „Po saule“, tai atminties labirintas, kuriuo herojai veda skaitytoją nuo prieškario iki tragiškų karo metų. Kūrinyje itin jautriai perteikiamos laiko, erdvės ir istorijos lūžių temos. Praeities ir dabarties asmenybės, bei jų istorijos: Esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, Miša, Milka ir jų tėvai, mokytojas Pranciškus, velnio meiluže vadinta Mariana, mirties pribuvėja Jevdokija ir kiti personažai, kurių laimę keičia nelaimė, atradimus – netektys, stabilumą – nenumaldoma laiko tėkmė.

„Liudvikas Zamenhofas, nenorėjo statyti jokio bokšto, jo nedomino turtai ir šlovė, jis troško tik taikos. Apie jį sakydavo „Daktaras Esperanto“. Daktaras, nes buvo gydytojas, okulistas. O „esperanto“ reiškia „tas, kuris turi viltį“. Gražu, n’est ce pas? Iš tiesų, jis turėjo viltį... Nenorėjo, kad išnyktų skirtingos Žemės kalbos, tik, kad būtų įmanoma susitikti pusiaukelėje. Kaip ranką paspausti. Žinai, kur visa tai atsitiko? – Ir nelaukdamas, kol Miša sureaguos, pats iškart atsakė: – Balstogėje. Miša klausėsi labai atidžiai. Atsirėmė alkūnėmis į rašalo dėmėm nusėtą stalą ir įsmeigė žvilgsnį į profesorių. Koniarskis užsirūkė „Belvederio“ cigaretę ir pradėjo pasakoti: praeities Balstogėje, kur skambėjo įvairios kalbos, šalia vieni kitų gyveno įvairių tautų žmonės, kartais draugiškai, bet dažnai ir priešiškai. Ir Drohičine taip buvo, ir kaimuose... – Miša tikriausiai apie tai ką nors žino, kažką prisimena – žinoma, Miša prisimena. Koniarskis pasakojo apie vaikiną, kuris augo tame spalvingame, bet nelengvame pasaulyje, o matydamas konfliktus ir vaidus suvokė, kad nors visi žmonės priklauso vienai šeimai – žmonių šeimai – jie yra pasidaliję į priešiškus klanus, lyg tai būtų skirtingos rūšys. Kad kai kurie klanai laiko save geresniais už kitus, tai Miša žino puikiai... Taigi, mąstydamas apie visa tai Liudvikas priėjo prie išvados, kad būtent kalbos veikiau daug kalbų skiria žmones, veda į nesusipratimus ir galų gale į neapykantą. Žmonės nesupranta vieni kitų ir todėl nemato, kad iš esmės, po tuo, kas skiria vienus nuo kitų, jie yra tokie patys, nulipdyti iš to paties molio, ir kad trokšta to paties.

– Liudviko tėvas, Markas Zamenhofas, – kalbėjo profesorius, – buvo užsienio kalbų mokytojas. Liudvikas greitai mokėsi, buvo itin talentingas. Ir kai jau mokėjo kelias kalbas, jam kilo mintis sukurti lyg tiltelį, lyg lieptą tarp įvairių kalbų. Kalbą, nesusietą su jokia tauta, su jokia valstybe. Kalbą be armijos. Be pinigų. Prieinamą visiems, lengvai išmokstamą, besiremiančią keliomis paprastomis taisyklėmis. Tikėjo, kad žmonės norės vaikščioti tuo jo lieptu. Kad tokiu būdu įveiks juos skiriančią prarają, o tada baigsis neapykanta.“

Romane „Po saule“ – greta besikeičiančių žmonių gyvenimų, itin poetiškai perteikiami gamtos aprašymai. Tapybiški vaizdiniai pasakojimą paverčia užburiančiu kūriniu. Kintančio veikėjų gyvenimo fone – gamta tampa nuolatiniu leitmotyvu ir lyg latentinė kūrinio dalyvė, lydi tuos, kurie bando įminti buvimo po saule paslaptį.

„Ji nežinojo, kad žmonės ją vadina lutute, kad palyginus su kitomis pelėdomis, yra maža, ir daug kas mano, panaši į pelėdikę. Genio iškaltame uokse padėjo keturis kiaušinius, ir dabar visas jos gyvenimo tikslas buvo saugoti juos šildant savo kūnu, sveriančiu mažiau nei pakelis sviesto. Atsitūpė taip, kad užpakaliu uždengtų uokso angą, jos plunksnos susiliejo su žievės spalva ir joks priešas negalėjo įžiūrėti įėjimo į jos neišsiritusių vaikų namą. Nieko daugiau neveikė, tik stengėsi išgyventi laukdama maisto, kurio atneš patinas, pranešdamas apie savo atvykimą švelniais ūbavimais. Turėjo ištupėti šitaip maždaug dvidešimt aštuonias žmonių dienas, tiek, kiek tęsiasi moters mėnesio ciklas, bet, aišku, ji neturėjo supratimo apie moterų ciklus ir laiko matavimo būdus. Žmonių minutės plaukė, bet jos tai nelietė, ji buvo panirusi į absoliutų nejudrumą, kol tyliai, beveik be garso atskrisdavo patinas, atnešamas jai negyvą pelę. Keturi kiaušiniai tokiems plėšrūnams kaip lututės reiškia normalius laikus – nei blogus, nei ypač gerus. Blogais laikais jos išvis nededa kiaušinių. Labai gerais jų išperi net septynis. Visi septyni pelėdos vaikai dažniausiai neišgyvena, ir kartais silpniausius tenka atiduoti stipresniems suėsti, kad pelėdų gyvenimas toliau riedėtų savo tyliu ritmu, paslaptingu žmonėms, bet ne pelėdoms. O dabar vienas iš jų, žmonių, išgirdo patino ūbavimą ir sušnibždėjo žmonių maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“ Malda pasklido tamsiose medžių lajose, pakeliui pasiekdama lututės ausis.“

Ritmingi gamtos aprašymai, nenumaldomas visko, kas gyva savaimingumas, Julios Fiedorczuk kūriniui pelno ekoromano poziciją literatūros žanrų lentynoje. Plačiu žvilgsniu pasaulį aprėpiantis pasakotojo žvilgsnis skaitytojui pristato kūrinį tarsi iš paukščio skrydžio. Karo kančios, gimimai, mirtys, susijungiantys ir skylantys likimai bei nuolat rusenanti viltis gyventi, pasakoja apie tai, kas amžinai vyksta po saule.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Iš Mišos dienoraščio:

Išmušė vidurnaktį! Naujieji metai. Lyg nieko tokio, laikrodžio rodyklės akimirkai susitiko taške, kuriame du kartus susitinka kiekvieną parą, nes taip, o ne kitaip išmokome matuoti laiką, o vis dėlto – suvokdami, kad tai tik susitarimo dalykas – jautėme, tarsi įvyko kažkas svarbaus: kažkoks lūžis, dėl kurio galėjome leisti išeiti tam, kas sena, ir sužadinti savyje naujo viltį. Kas nemėgsta naujų pradžių? Kas nemėgsta patikėti, kad gyvenimą galima dar kartą pradėti iš naujo – kaip naują sąsiuvinį be jokių braukymų, klaidų, rašalo dėmių? Visiems mums šiandien persidavė ta nuotaika, gal net mažytei Basei. Ji žvalgėsi aplinkui, labai susidomėjusi švieselėmis ant eglutės, taip pat savo kumšteliais – gal būtent dabar atranda, kad jie egzistuoja, o gal net mokosi, kad jie su ja susiję – ir nė nemanė miegoti.

Sutikę Naujuosius metus išėjome į kiemą pažiūrėti, ar pasaulyje kas nors pasikeitė nuo to mūsų lūžio – nuo to laikrodžio rodyklių susitikimo. Kas žino, kaip klostosi reikalai, ar pasaulis reaguoja į žmogaus sielos būsenas, ar priešingai – siela, sąmoningai ar ne, reaguoja į tai, kas vyksta gamtoje? Šiaip ar taip, naktis mums pasirodė ypač graži, žvaigždės – didesnės ir šviesesnės negu paprastai, konsteliacijos – harmoningesnės. Bet manoji Mila – mieliausioji – spindėjo šviesiausiai, su šalčio parausvintais skruostais, su kibirkštėlėmis akyse. Žiūrėjau į ją ir į tą mus supančią naktį ir man atrodė, kad sprogsiu perpildytas žavėjimosi ir dėkingumo. Mėnulis nušviečia sniegu apibertos obels pavidalus ir mano dukrelių veidelius. Medžių siluetai toje šviesoje panašūs į nepailstančius keliautojus, nors nejudėjo iš vietos. Kelias minutes pavyko tikėti, kad atsidūrėme žiemos pasakos viduje. Retai pasitaiko, kad vienas išgyventų tiksliai tą patį, ką ir kitas, bet manau, kad tą akimirką iš tikrųjų buvome bendra – Mila, Basė, Liudmila, Eugenijus ir aš. Toks pojūtis iš esmės gali trukti tiktai akimirką: įspūdžiai tokie raiškūs, iki skausmo, kuris toks aštrus, kad primena malonumą. Grįžome namo ir visi sugulėme miegoti: Mila su mergaitėmis, Eugenijus pas save dvarelyje – ir tik aš, smulkių nušvitimų kronikininkas, dar sėdžiu prie lempos. Gyvenimas atneša tiek daug gero – tiek grožio kiekvieną dieną, tiek netikėtumų. Vis dėlto atrodo, lyg viskas turi kažin kokio nerimo pamušalą. Nuolat ką nors vejuosi, ilgiuosi kažko, kas atrodo yra čia pat – tereikia ištiesti ranką. O jeigu nesiveju, jeigu akimirką jaučiu, kad esu savo vietoje, kaip šią naktį, tada labai bijau to netekti, ir jau po akimirkos nerimas – nemateriali, bet nesileidžianti ignoruojama uždanga – skiria mane nuo to, kas aplink mane, kas manyje, kas yra mano. Ir iš už tos nematomos uždangos vėl ilgiuosi Tavęs, Mieliausioji. Ir vėl trokštu. Ir bėgu. Jau nė pats nežinau kur.

Julia Fiedorczuk, Po saule, iš lenkų kalbos vetė Kazys Uscila, leidykla VAGA, 2022.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt