Aniceto Tamošaičio pamokslai – aktualūs ir šiandien

Šiauliai

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

124323

Vakar, balandžio 2 d., sukako treji metai, kai eidamas devyniasdešimt penktuosius metus Kaune mirė t. Anicetas Tamošaitis SJ. Į Kauno jėzuitų namus kunigas buvo išvykęs iš Šiaulių, kur daug metų buvo Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius. Šiauliečių itin mylimas kunigas visą gyvenimą šv. Mišiose sulaukdavo būrio tikinčiųjų, nes garsėjo originaliais pamokslais. Minint trejų metų jėzuto kunigo mirties metines, siūlome paskaityti jo pamokslų, spausdintų jo knygose, ištraukų.

Foto galerija:

Rytoj 9 val. Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už t. Anicetą (treji metai po mirties) ir t. Ladislovą Baliūną (dveji metai po mirties).

Aniceto Tamošaičio SJ pamokslų ištraukos

Tikroji meilė

Kokie ir kieno žodžiai mums giliausiai įsminga į širdį ir ilgiausiai atsimenami? Ogi žodžiai, kuriuos taria brangus, mylimas asmuo, atsisveikindamas su mumis, artinantis jo mirties valandai. Tie žodžiai mums darosi šventi.

Evangelija tokius žodžius pateikia iš Kristaus lūpų, tartus savo artimiems draugams atsisveikinant su jais ir einant rytojaus dieną mirti. Judas jau pasišalinęs iš atsisveikinimo vakarienės vykdyti savo išdavikiško darbo. Tada Jėzus, aiškiai nurodęs likusiems ištikimiesiems (pavadinęs juos tokiu jautriu vardu – vaikeliai), kad jau nebeilgai su jais bebus, prabyla, ko iš jų laukia, tiesiog įsako: stengtis “taip vienas kitą mylėti, kaip jis juos mylėjo” (Jn 13 33-34). Tie žodžiai, tarsi koks šventas Viešpaties paliekamas testamentas, buvo tarti ne tik tiems vienuolikai, bet ir mūsų kiekvienam. (…)

Tikra meilė neturi nė lašelio skyrybų. Kiek daug susituokusių šiandien skiriasi, nurodydami kaip priežastį neištikimybę, žiaurumą, stūmimą į sielvartą, netinkamumą vienas antram. Kristus, galima sakyti, susituokė su žmonija. Kiek daug neištikimybės yra parodžiusi pati išrinktoji tauta – kaip užregistruota Šventojo Rašto lapuose! Kiek daug žiaurybės iš jos Kristus patyrė Piloto pretorijuje ir Kalvarijos kalne! Nueikime į Alyvų sodą ir pamatysime, kiek sielvarto, tiesiog agonijos jam suteikė ta jo nuotaka, ta žmonija! Jei kas turėjo priežasčių skyryboms, tai tikriausiai Kristus. Bet ar jis susipakavo daiktus ir ją paliko? Suliejo savo gyvenimą su žmonija, todėl lieka jai ištikimas amžinai.

Dėkingumo gėrybės

Prieš keliasdešimt metų Čikagoje mirė viena moteris – Marija Gesienė. Ji ne todėl įdomi, kad mirė, bet kad ilgai gyveno – sulaukė net 119 metų. Kasmet gegužės 13-ąją gimtadienio proga didžiulis žmonių būrys ateidavo jos pasveikinti ir sužinoti ilgo gyvenimo paslaptį. O ji ne tik mikliai užpūsdavo tiesiog mišką žvakių ant gimtadienio torto, bet kone iki pat paskutinių metų, taigi seniai persiritusi per šimtinę, netgi išeidavo su svečiais pašokti. Ką darė, kad sulauktų tokio ilgo amžiaus? Klausiama pasakydavo savo paslaptį: „Niekada nesinervindavau ir visada buvau dėkinga.“ Tą dvejopą patarimą iš tikrųjų būtų galima sudėti į vieną: visada būti dėkingam. Kas džiugiai dėkingas, tas ir nesinervina. (...)

Gal ryškiausia votis, apreiškianti vidinę ligą, yra ta, kad žmogus pasidarė bedžiaugsmis. Jį ėda nepasitenkinimas, krimtimasis, tuštuma. Tą džiaugsmo stoką net kruvinomis raidėmis pateikia savižudybių statistikos, dažnai dar iškalbingesnės, nes net kino žvaigždės ir panašūs asmenys žudosi, pasiekę savo karjeros viršūnę, kur, rodos, nieko nebegali trūkti.

Tie sutrikimai dažniausiai kyla iš to, kad žmogus atprato dėkoti. Todėl ir svarbiausias vaistas pagyti yra dėkingumas. (...)

Pažvelkime į dėkingą žmogų. Tokio akys visada linksmos ir šviesios; jos draugiškai žvelgia į kitus. Iš dėkingo žmogaus burnos negirdėsime keiksmų. Kaip keiksis, jei jį ima noras dainuoti? Dėkingo žmogaus ranka nesiekia skriausti ar grobti. Atvirkščiai, nori ir kitiems nešti palaimą, kurią jaučia savo širdyje. Dėkingas žmogus nesigriebia narkotikų, kad pabėgtų iš gyvenimo tikrovės, nes toji tikrovė jam džiugi ir miela. Neįsitempę ir jo nervai, todėl sveikai miega. Kas juos įtemps, jei žmogus yra patenkintas, netgi dėkingas už tai, ką turi.

Džiaugsmo svarba (II)

Pasakojama, kad kartą velnias nutarė pasitraukti iš savo verslo. Sušaukė visus kipšus ir ėmė iš varžytinių pardavinėti savo įrankius. Jaunesnieji kipšai, kuriems rūpėjo tapti žmonių gundymo specialistais, jais buvo labai susidomėję. Už pyktį, išdidumą, geidulius, melą ir panašius dalykus siūlė nedaug, jie visi buvo parduoti už palyginti mažą kainą. Priėjus prie paskutinio įrankio, varžymasis buvo nepaprastas. Kaina vis kilo. Kiekvienas kipšas siūlė, kiek tik įstengė. Žinojo, kad tuo įrankiu, panaudotu įgudusios rankos, žmogų labai lengva nukreipti nuo tikrojo kelio. Matydamas, kad visi taip nori įrankį turėti, velnias nusprendė jį pasilaikyti ir iš verslo nesitraukti. Tas įrankis – nusiminimas.

Toje legendoje glūdi geras gabalas tiesos. Nusiminimas veda į visokius šunkelius: apatiją, beviltiškumą, svaiginimąsi alkoholiu, netgi savižudybę. Kadangi piktojo žmogui kišamas nusiminimas toks pavojingas, būtina jo kratytis. O tam geriausia ir veiksmingiausia priemonė yra džiaugsmas. Jis ne tik kaip koks skydas atmuša ano tamsybių verslininko brukamą nusiminimą, bet neša daug kitokio gėrio tiek kūnui, tiek dvasiai, kaip liudija ir medicina, ir psichologija, jau nebekalbant apie religiją. (…)

Žmonės dažnai raukosi, kai jiems kalbama apie džiaugimąsi. Bepigu, sako, apie džiaugsmą šnekėti. O kaip galima džiaugtis, jei sunku gyventi? Kaip džiaugtis, jei pačiame krašte, kuriame gyvename, užsikorę mums ant sprando daugybė visokių vargų ir trūkumų? Bet ar našta darosi lengvesnė, jei ją nešame susiraukę? Tomo Kempiečio "Kristaus sekimas" teisingai nurodo, kad savo kryžių kiekvienas vis tiek turėsime nešti. Jei nešime stenėdami, jis tik dar labiau slėgs. Šventasis Raštas taip pat ne veltui sako, kad Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7). (…)

Šimtai stengiasi apsunkinti savo ir kitų gyvenimą rūpesčiais ir vargais, nuodėme ir ydomis. Nukreipkime prieš juos tūkstančius, kurie diena iš dienos galvoja, kaip suteikti kitiems džiaugsmo. Pasaulis savo turguje perša tariamų džiaugsmų purslus. Mes neškime žmonijai tikrojo džiaugsmo maną. Mūsų gyvenimas dažnai bedžiaugsmis. Todėl juo labiau stenkimės praturtinti džiaugsmu kitus. Tuomet ir patys jo nestokosime."

Gordijo mazgas

(...) Gyvenimas ne kartą mums pateikia Gordijo mazgą, tai yra uždavinį, kuris iškyla, darbą, kurį reikia atlikti. Tai, kaip mes tą uždavinį sprendžiame, tą darbą atliekame, parodo, kokie esame. Taigi pagal tai, kaip žmonės savo gyvenime Gordijo mazgą riša, juos galima padalyti į keturias grupes.

Yra žmonių, kurie net nebando ką nors daryti. Taip elgiasi bailiai arba tinginiai. Dažniausiai darbas atidedamas rytojui. (...)

Antra, yra žmonių, kurie prie darbo šoka, bet veikiai nukabina snapą, nuleidžia rankas. Taip elgiasi karštakošiai arba asmenys be nugarkaulio. Pavyzdžių toms dviem grupėms nėra reikalo duoti, nes patys esame tokių gyvenime susitikę arba net turime su tokiais drauge gyventi.

Trečia, yra žmonių, kurie, ką nors paėmę į rankas, šilta ar šalta, sninga ar lyja – varo iki galo. Taip elgiasi stipriavaliai. Jei iš pirmosios ir antrosios grupės žmonių turime pagrindo pasišaipyti, tai prieš trečiosios grupės žmones turime su pagarba nusiimti kepurę.

Pagaliau, ketvirta, yra žmonių, kurie darbą atlieka nauju, niekam anksčiau į galvą neatėjusiu būdu. Taip elgiasi tokie genijai kaip Aleksandras. (Aleksandras Gordijaus mazgą perkirto kardu, o ne atrišo, - aut. past.) (...)

Kas priklauso ketvirtajai grupei, tai yra tas, kam Viešpats yra davęs genijaus gabumų, tas tegul tuščiai nesididžiuoja jais prieš kitus. Teprisimena, kad tie gabumai nėra jo nuopelnas. Tad džiaugsmingai ir su dėkingumu tenaudoja juos Kūrėjo garbei ir žmonių gerovei.

Tylos reikšmė

(...) Menko išmanymo žmonės į tylą žiūri niekinamai – kaip į nieko daug neduodančią, skurdžią, nebylią. Jie labai klysta. Tyla niekada nėra nebyli. Atvirkščiai, mums ir aplinkai nutilus, ji tuojau pradeda viduje daug apie ką kalbėti. Sakysime, ne vienam teko vasarą atsigulus pievoje žvelgti į siūbuojančias medžių viršūnes ir pro šalį plaukiančius debesėlius. Kaip ten, supant ramybei, tyla, gal tik medžių ošimo lydima, prabilo į mus vaikystės prisiminimais, nunešė mintis pas draugus, prie savo einamo gyvenimo kelio, prisegė svajonės sparnus... Tyla niekada netyli, bet mums kalba, jei tik leidžiame. Ir ji niekada nėra skurdi. „Tyla yra didžioji apreiškėja“, - sakė garsus kinų filosofas Laodzi dar 300-aisiais metais prieš Kristų. (...)

Tylos valandėlė prieš einant gulti (arba jau atsigulus), rimtai alikta, nors atrodo mažmožis, bet neša didžiai gausų derlių. Jau patį kūną veikia sveikai toks padėkos jausmas Visagaliui ir, atsiprašius už kaltes, toks atsidavimas jo mylinčio globai. Būsime žymiai geriau atgaivinti nakties miego. Kitko nebeminėdami galime pasakyti, kad ji stiprina fiziškai, gaivina dvasiškai ir turtina religiškai.

Tyla – didžioji apreiškėja, didžioji geradarė, didžioji gaivintoja, didžioji dovanų nešėja!

Biografija - neeilinė

Anicetas Tamošaitis gimė Rozalime (Pakruojo r.) 1922 m. rugsėjo 14 d. Stanislovo ir Teklės (Augustinavičiūtės) Tamošaičių šeimoje. Kartu su seserimi augo Meldinių kaime, lankė Rozalimo mokyklą, Šeduvos progimnaziją, Linkuvos gimnaziją.

1942 m. Pagryžuvyje įstojo į Jėzaus Draugiją. Artėjant frontui, pasitraukė iš Lietuvos ir su kitais karo išblaškytais jėzuitais studentais atsidūrė Vokietijoje, netoli Miuncheno.

Studijavo filosofiją Pulache, atliko mokytojo praktiką Švarcvalde, Šv. Blažiejaus jėzuitų gimnazijoje, kur buvo ir muzikos prefektas. Lietuviams jėzuitams buriantis JAV, 1950–1954 m. Vest Badene, Indianoje, studijavo teologiją, ten pat 1953 m. birželio 17 d. įšventintas kunigu.

1970–1972 m. Madride rengė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto išlaikomas lietuviškas radijo laidas, per Filipinus transliuotas ir į Sibirą, kurių transliaciją visokeriopai trukdė sovietų valdžia.

1995 m. pakviestas į Lietuvą, iki 2000 m. buvo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Čia įrengė kambarėlį Susitaikinimo sakramentui su užsidegančiomis lemputėmis – raudona, kai užimta, žalia, kai laisva, taip pat – namų vyresnysis, pradžios mokyklos kapelionas; rūpinosi pritaikyti namus naujokynui.

2014 m. prisidėjo prie vyresnio amžiaus bendrabrolių būrelio jėzuitų namuose Kaune.

T. Anicetas mokėjo lotynų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, rusų, lenkų kalbas ir, aišku, tobulai – lietuvių kalbą. Pasižymėjo neblėstančiu optimizmu ir puikiu humoro jausmu.

Išmoko daug amatų – rišti knygas, veisti sodą ir sodinti daržą, statyti burlaivį ir valtį žvejybai, įrengti prieplaukas, įvesti elektrą, remontuoti įvairius prietaisus; buvo pasigaminęs didelį teleskopą.

Dviračiu ir motociklu apvažinėjo plačias JAV, Kanados, Ispanijos teritorijas, apsistodamas ir stovyklaudamas gamtoje. Pėsčiomis keliavo Apalačų taku JAV rytuose.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt