Andrius Bialobžeskis: „Eilėraščiai – tai ne jausmai, o patirtis“

Vilnius

Eva KazlauskienėŠaltinis: Etaplius.lt

336

Su gerbėjais susitikęs aktorius ir vienas pagrindinių šalies skaitovų Andrius Bialobžeskis ne tik jaukiai ironizavo apie mylimus poetus – Paulių Širvį, Joną Strielkūną, Sigitą Gedą, bet ir skaitė jų eiles, grojo pianinu, dainavo. Anot aktoriaus, eilėraščiai – tai sala, užuovėja, kurioje esi nuoširdus. „Mūsų poezija – toks lobynas, kuriame nėra pabaigos“, – sakė jis.

Poetų „virtuvės“ rojus ir pragaras

„Pristatau visiškai nepopuliarų aktorių Lietuvoje“, – šmaikštavo renginio vedėjas Valdas Andriuškevičius, o publika ėmė kvatotis ir ploti, paneigdama šiuos žodžius. A. Bialobžeskis nedaugžodžiavo, iškart ėmė skaityti P. Širvio eiles, prieš tai išreiškęs apgailestavimą, kad toks puikus poetas šiais laikais „nuėjęs į šoną“.

„Jis laikomas lyg ir per prastu, tačiau man važinėjant po Lietuvą „su Širviu“ visiškai aišku, kad žmonės jį puikiai atsimena, pažįsta jo kūrybą. Gal todėl, kad P. Širvys daug dainų sukūrė, o gal todėl, kad jo poezija paprasta, skaidri“, – sakė aktorius ir rodė seną aptrintą P. Širvio poezijos knygelę, kurią jam paauglystėje padovanojo šviesios atminties tėtis. Tėtis vylėsi, kad sūnus pradės skaityti poeziją, o Andrius kai pradėjo, su poezija negrįžtamai ir susigyveno.

Aktorius skaitė ir J. Strielkūno eiles, pasakojo, kad J. Strielkūnas P. Širvį labai gerai pažinojo, net glaudėsi jo bute ir iš arti galėjo matyti visą poeto „virtuvės“ rojų ir pragarą.

„Jis turėjo laiko apsispręsti – eiti jam šiuo keliu ar ne. Mūsų laimei,
J. Strielkūnas nuėjo šiuo keliu. Pats P. Širvys J. Strielkūną laikė savo poetinio žodžio įpėdiniu. Gal tai ir tiesa. J. Strielkūnas pasakojo apie P. Širvį daug įdomių istorijų, pavyzdžiui, kad poetas perėjo frontą. Jis žinojo paslaptis, kaip išnešti sužeistą žmogų iš mūšio lauko, todėl kartais parsinešdavo iš gatvės kokį sušalusį žmogų namo. Jį atšildydavo, atgaivindavo…“ – su jaukia ironija kalbėjo skaitovas.

A. Bialobžeskis skaitė ir S. Gedos išverstas XV a. Prancūzijos poeto, vagies ir valkatos Fransua Vijono eiles. Su pačiu tragiško likimo poetu S. Geda aktoriui susitikti taip ir nepavyko.

„Džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Kartą turėjome susitikti viename renginyje, bet tuo metu aš buvau išėjęs „pasivaikščioti po dykumas“. O kitame renginyje jis buvo išėjęs „pasivaikščioti po dykumas“. Mūsų santykiai liko baltas tuščias lapas. Nes jei mes būtume susitikę, o Sigitas buvo ūmus žmogus, gal jis būtų pataisęs mano veido bruožus. Tokiu atveju jo poezija man dabar gal kitaip atrodytų“, – sakė jis, pridurdamas, kad
F. Vijono viena eilėraščio eilutė „Ir ta, kuriai aš peilį suvariau“, – nūdieną suskamba jau visai kitaip…

Teatrų akmens amžius

Andrius prisipažino jau prašantis žurnalistų nebeklausinėti, kokią įtaką jam padarė baba Kazė, jo močiutė, nepamirštama aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė. „Jei aš persipjausiu ranką ir iš jos bėgs kraujas, tai ir bus baba Kazė. Ką čia daugiau gali pasakyti“, – šmaikštavo jis ir kalbėjo, kad močiutės įtaka jo gyvenimui vis tik buvo didelė.

Į teatrą jis pradėjo vaikščioti 15-os, anksčiau spektakliais nesidomėjo, o ir baba Kazė neleisdavo. „Laksto pilna vaikų, tik žiūrėk, kad su durimis pirštų jiems neprispaustum“, – kalbėdavo ji.

Vaikystėje ir savo namuose Andriui teatro pakako. „Mano ir teta, ir močiutė buvo aktorės, jos ginčydavosi, įdomu buvo paklausyti. Tam tikra prasme, kai pradėjau mokytis akademijoje, buvau geresnėje startinėje pozicijoje, lyginant su draugais“, – sakė jis.

Aktorius nūdienos jaunuoliams vargiai rekomenduotų tapti aktoriais. Teatro situacija dabar sudėtinga, bet savo studentams jis visada pataria eiti visur, kur yra kviečiami, nes antrą kartą juk gali ir nebepakviesti.

„Kai aš stojau, Lietuvoje buvo teatrų aukso amžius, o dabar yra akmens amžius. Mūsų didieji aktoriai buvo baigę mokslus Maskvoje arba Sankt Peterburge pas korifėjus. Dabar neturime Lietuvoje tokios stiprios mokyklos, kokią turi lenkai, rusai. Lenkai dabar išgyvena sprogimą, nors jie visais laikais turėjo labai stiprų teatrą, platų teatrų spektrą. Ten visais laikais egzistavo elitinis, komercinis teatras, bet tai nieko neglumino. Lenkija yra išauginusi net keturis pasaulinio mąsto režisierius“, – sakė jis.

Aktoriaus nuomone, nūdienos teatras kažkoks praskydęs. „Niekas nepasikeis, kol nepradės jauni žmonės studijuoti būtent profesijos. Fantazijų mes visi daug turime. Reikia mokytis amato“, – mano jis.

Esmė – kartų buvimas

Aktorius sako, kad Lietuvoje yra puiki nauja aktorių karta, tačiau seniau jauni aktoriai ateidavo į jau susiformavusius kolektyvus, stabilų vienetą. Dabar tokių teatrų beveik nebėra, nes aktoriai susiburia vienadieniams projektams, tarpusavio ryšiai yra sutrūkinėję.

„Teatras, kaip namai, yra labai graži idėja, tačiau jos nebėra. Teatras yra pereinamas kiemas, kuriame formuoti vientisą mąstymą, veidą nebeišeina. Gal viskas pasikeis, bet pagal visas tendencijas akivaizdu, kad vyks tik projektai. Susiburs žmonės, bet tęstinumo, tradicijos nebeliks. Man teko grimerine 10 metų dalytis su šviesios atminties aktoriumi Antanu Šurna. Tai buvo gyvenimo mokykla. Kai Antanas išėjo, mes netekome pulko vado, generolo. Kai toks žmogus yra šalia, tu tampi kitoks. Kartų būvimas yra esmė. Yra senoji, vidurinioji, jauniausioji karta, ir kai jie kartu, kai yra bendrabūvis, vieni mokosi iš kitų. Dabar to nebėra“, – apgailestavo skaitovas.

Ar šiuo metu yra ryškių aktorių, kurie kada nors taps istorija? A. Bialobžeskis sako, kad Lietuva turtinga talentingais aktoriais, tokiais, kurie dirba O. Koršunovo, E. Nekrošiaus teatruose. Kiekviena karta suranda savo gerbėjus, tačiau nūdienos bėda – aktoriai nebegali ateiti į kolektyvus, kuriuose pasidalijama patirtimi.

„Svarbu surasti vyresnėje kartoje žmogų, kuris pasidalytų patirtimi. Net eilėraščiai – tai ne jausmai. Eilėraščiai – tai patirtis. Reikia daug išgyventi, pragyventi, išbandyti, pralaimėti, nugriūti, atsikelti, kad tas eilėraštis susikurtų. Ir šie žodžiai – ne tik apie eilėraščių kūrimą“, – sakė jis.

A. Bialobžeskiui darbo kine ir teatre netrūksta, tačiau eiles jis skaito todėl, kad toks yra jo vidinis poreikis. „Tai sala, užuovėja, kurioje esi nuoširdus. Skaitau ne todėl, kad neturiu ką dirbti, poreikis toks iš vidaus. Mūsų poezija – toks lobynas, kuriame nėra pabaigos“, – sakė jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt