Amerikoje kraštietė davė valią savo kūrybiškumui

Klaipėda

R. Mazalaitė-Bartkienė visada piešia natūroje, Amerikoje – įvairiuose miesteliuose. Kartais tekdavo taikstytis su itin Amerikoje gerbiama privatine nuosavybe: reikėjo stebėti, kad molbertas keliais centimetrais neatsidurtų privatininko žemėje. Tačiau dailininkė džiaugėsi, kad žmonės dažniausiai palankiai žiūrėdavo į tapytojus ir net jiems padėdavo. Šį paveikslą Rima piešė daugiau nei 4 metus, į vaizdą Mičigane pateko ir pro šalį važiavęs itališkos kilmės 1927 m. automobilis. Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt

60215

Nuo vaikystės mėgusi piešti, tačiau studijavusi tiksliuosius mokslus, išnarsčiusi puslaidininkių mikroschemas, mokytojavusi, kūrusi savo verslą, tačiau tik išvykusi su šeima gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas klaipėdietė Rima Mazalaitė-Bartkienė išdrįso pasipriešinti standartinei gyvenimo tėkmei. Pagaliau ji užsiėmė tuo, ko visada siekė ir ko šaukėsi širdis – nuotoliniu būdu išmoko dailės prad­menų, o naujausių ir geriausių dailės pamokų ieškodama internete pradėjo tapyti natūroje ir pamažu kūrė savitą tapybos braižą.

Skatino net sienos

Po 17 metų iš JAV grįžusios R. Mazalaitės-Bartkienės tapybos darbų paroda spalio viduryje Gargždų kultūros centre buvo atidaryta vykstant festivalio „Ruduo Gargžduose“ renginiams. Antradienį Rimos išskirtiniai kūriniai buvo supakuoti ir paroda iškeliavo į Ameriką, o ten jos tapyba paklausi, pirkėjų nestokoja – tad paveikslai bus parduoti. Tačiau R. Mazalaitė- Bartkienė „Bangą“ patikino, kad tai ne paskutinė jos paroda Gargžduose.

Parodos atidaryme Rima prisipažino, jog metusi verslą Lietuvoje išvykti į Ameriką prieš beveik du dešimtmečius reikėjo susikaupimo ir ryžto, daugelis artimųjų tokio žingsnio net nesuprato. Tuo labiau emigravus atsidėti tik piešimui. Bet būtent Amerikoje ji pagaliau leido skleistis savo kūrybiniam potencialui: „tiksliukės“ (yra baigusi tuometinio Kauno politechnikos instituto Automatikos fakultetą – aut. pastaba) diplomą Rima padėjo į stalčių ir ėmė įgyvendinti slapčiausią ir didžiausią savo norą – išmokti dailės subtilybių ir tapyti. „Juk iš tiesų nieko neišmaniau net apie piešimo dažus. Eksperimentuodavau, praktiškai įsitikindavau jų savybėmis. Beje, viena aliejinių dažų tūbelė kainuoja 20–45 dolerius, o man reikėdavo ne vienos, kelių spalvų... ir jų pirkti dar reikėdavo važiuoti į kitą, Savanos miestą. Amerikos standartais keli šimtai kilometrų lyg ir netoli, bet palyginti su Lietuva... Vyras kartais net už galvos susiimdavo. Grįždavęs iš darbo klausdavo, ką veikiau, o aš aiškinu, kad visą dieną piešiau“, – pirmųjų žingsnių į dailės pasaulį potyrius prisiminė dailininkė. Atrodė, kad Amerikoje ją net baltos naujųjų namų sienos ir lubos tarsi skatinte skatino piešti tai, kas už lango – peizažą.

Dailės – nuotoliniu būdu

Rimtas ir geras dailės pamokas Rima pati susirado internete, mokantis nuotoliniu būdu susibūrė bendraminčių būrelis, dailės studijų draugai patarinėjo, diskutavo apie vienas kito piešinius. Tai labai padėjo formuotis piešimo įgūdžiams bei nuolatos tobulėti. Vėliau pradedančioji dailininkė suprato, kad reikia studijuoti ir dailės istoriją. Tad susirado specialų tinklalapį ir atsisiųsdavo geriausių pasaulio dailės istorikų paskaitas.

Rima akcentuoja, jog visas dailės mokymosi procesas vyko anglų kalba, kuria ji pirmiausia išmoko gerai skaityti, vėliau rašyti, o galiausiai ir laisvai kalbėti. Menininkė teigė supratusi, kad gyvendamas mažoje šalyje privalai mokėti daugiau kalbų vien todėl, kad galėtum labiau save lavinti.

Iš kur Rimos polinkis tapyti? Klausimas net jai pačiai retorinis: mat užaugo Klaipėdoje darbininko ir prekybininkės šeimoje, komunaliniame bute be patogumų, bet jau nuo vaikystės mėgo piešti ir žinojo, ko siekti. Svarbiausias siekis buvo mokytis. Studijas prieš tris dešimt­mečius Kaune visgi pasirinko tiksliųjų mokslų, mat suvokė, kad tuometinėje dailėje negalės reikštis taip, kaip ji pati nori.

Spalvas lemia saulė

Parodos atidaryme paklausta, ar peizažus piešti patinka labiau nei portretus, Rima atsakė su šypsena: „Draugams nenoriu paišyti, nes visi gi patenkinti savo protu, bet beveik niekas nepatenkintas savo išvaizda, tad portretų tapau labai mažai. Bet jei kyla kokia idėja, jei žmogus patinka ar net nepatinka, nusipaišau, nesistengiu parduoti, nes tai man pačiai įdomu.“ Beje, dailininkė akcentuoja, kad į jos gyvenimą draugai ateina ne pagal socialinę padėtį, rasę ar tautybę, bet pagal sutampantį požiūrį į tam tikrus dalykus.

Vertinant amerikietiškais standartais Rimos tapyba laikoma pakankamai pilka, tačiau Lietuvoje tų paveikslų spalvingumas atrodo labai sodrus. Dailininkė paaiškino, kad Amerikoje spalvų rėksmingumas susietas su saule: „Mes gyvenome pietuose, kur vyrauja 35–40 laipsnių karščio. Nuo to karščio saulė net pažaliuoja. Išeiti be akinių į gatvę neįmanoma. Tad tapome užsidėję kepures, kad mestų šešėlį ant akių.“

Tai – prabangi tapyba

Parodos atidaryme gargždiškę menininkę Iną Lukauskaitę nustebino tokia preciziška R. Mazalaitės-Bartkienės tapybos technika: „Tai geriausia tapybos darbų paroda, kokią per pastaruosius metus esu mačiusi Gargždų kultūros centre. Tai – prabangi tapyba, nuostabus jausmas matyti tokius gerus paveikslus“, – komentavo I. Lukauskaitė.

Klausytojai net aiktelėjo, kai Rima prisipažino, kad laikosi nuostatos nepavykusius eskizus išmesti: „Juk tapyboje taip, kaip sporte, pavyzdžiui, kiek reikia treniruotis, kiek kartų pramesti pro šalį, kad pagaliau įgustum taikliai mėtyti į krepšį?“ Beje, kitoje parodoje galbūt gėrėsimės ir Gargždų vaizdais: Rima jau keletą kartų tapė Minijos pakrantėje.

Pagal specialybę nerado

Paradoksas, bet kartu su vyru grįžusi iš emigracijos, sukaupusi tiek patirties, turinti tiksliųjų mokslų išsilavinimą, gebanti tolerantiškai bendrauti, gerai kalbanti angliškai ir puikiai tebekalbanti lietuviškai, tiek ji, tiek vyras pagal specialybę sunkiai ieškojo darbo. Tad vyras dabar dirba Londone, Rima – viename iš prekybos centrų Gargžduose kasininke. Ir ką gi – ji sakosi labai mėgstanti bendrauti su pirkėjais, jiems padėti.

Parodos atidaryme paklausta, ar turėdama dailininkės patirtį nesiimtų dailės pedagogės (tuo labiau, kad 3 m. yra mokytojavusi – aut. pastaba) praktikos, R. Mazalaitė-Bartkienė neatmetė tokios galimybės: „Žmonėms ypatingai praverčia žinoti ne tik istorijos įvykių faktologiją, o būtent susipažindamas su dailės ar literatūros istorija žmogus pradeda matyti pasaulį kitaip, reaguoja visai kitaip, pradeda suvokti, kaip jautėsi kiti to meto žmonės.“

R. Mazalaitė-Bartkienė Amerikoje išsaugojo lietuvybę, nors lietuviškai jai teko bendrauti tik šeimoje. Jos įsitikinimu, žmogus kitoje šalyje vis tiek turi savąją prigimtį. Rima, dabar apsistojusi Gargžduose, sako, kad negalinti tvirtinti, jog liksianti Lietuvoje amžinai, galbūt ateityje gyvensianti kur nors Europoje. Bet tikrai žino, jog ne Amerikoje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt