Alytė Skeberienė – vilnietė, atradusi Širvintas

Širvintos

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

37924

Su Širvintų miesto bendruomenės įkūrėja ir ilgamete pirmininke Alyte Skeberiene teko bendrauti ne kartą ir kalba vis sukdavosi apie bendruomenės veiklą. Šiandien pokalbis bus kitoks, kalbėsimės apie pačią Alytę ir apie tai, kaip jos gyvenime atsirado Širvintos.

Foto galerija:

– Gerbiamoji Alyte, žinau, kad nesate gimusi Širvintose. Kur jūsų šaknys?

– Mano tėveliai yra kilę iš dzūkų krašto. Susituokę jie apsigyveno Grigiškėse, ten ir mano vaikystė prabėgo. Po kurio laiko Grigiškės tapo Vilniaus dalimi, todėl Širvintas atradau būdama vilniete (šypsosi).

– Kaipgi ta sostinės panelė atsidūrė mūsų mieste?

– Baigus studijas Vilniuje, teko rinktis paskyrimo vietą. Kadangi buvau pažangi studentė, todėl turėjau pirmumo teisę. Būta daug svarstymų ir dvejonių, kol pasidaviau studijų draugės įkalbinėjimams vykti į Širvintas. Apie Širvintas nieko nežinojau: nebuvo tekę lankytis ir nieko nepažinojau. Draugė papasakojo, kad miestas netoli sostinės, geras susisiekimas, galėsim dažnai lankytis spektakliuose ir koncertuose. Buvo pažadėtas ir bendrabutis, o tuomečiam studentui toks pažadas – ne mažareikšmė paskata. Viską apsvarsčiusios, susigundėm ir pasirinkom darbą Širvintų vartotojų kooperatyve (dabar – „Veivera“). Tai buvo prieš trisdešimt metų.

– Ir koks buvo pirmasis įspūdis?

– Po Vilniaus buvo gana keista. Pirmosiomis dienomis vaikščiojom Širvintų gatvėmis ir klausėm savęs: ką mes čia veiksim po darbo, laisvalaikiu, kuo užsiimsim?

– Ir kuo gi užsiėmėt?

– Veikli buvau visada. Tiek mokykloje, tiek studijuodama vis kažką kurdavau, galvodavau, organizuodavau, vykdydavau. Taip buvo ir Širvintose. Pradėjau organizuoti įvairias veiklas, nebuvo kada nuobodžiauti. Vartotojų kooperatyve dirbo nemažai jaunimo, mano idėjos visiems patiko, tad atsirado bendraminčių. Be to, mūsų iniciatyvas visada palaikydavo pirmininkas Vytautas Stundžia. Jis visuomet sugebėdavo suteikti jaunimui erdvę saviraiškai. „Ant bangos“ tuomet buvo aerobikos pratybos. Organizavom aerobikos mėgėjų grupę – pirmininkas leido sportuoti kooperatyvo salėje, pasirūpino toms treniruotėms reikalingomis priemonėmis, net muzikinį centrą mums išskyrė . Sugalvojom rengti madų šou, pristatyti kooperatyvo parduotuvėse parduodamus drabužius – vėl sulaukėm V. Stundžios palaiminimo ir palaikymo. O kur dar sporto šventės, vykdavusios Puorių šile, naujametiniai renginiai kooperatyvo darbuotojų vaikams – kur jau čia nuobodžiausi. Daug veiklos atradau ir miesto kultūros namuose (dabar – Širvintų kultūros centras). Ten dirbo daug aktyvių, kupinų idėjų žmonių: Algirdas Jakimavičius, Irena Petuškienė, Raminta Maslinskienė, Sidona Ušackienė – visų ir nesuminėsi. Su jais irgi radom bendrą kalbą, organizavom įvairių renginių. Buvom įkūrę net jaunimo klubą, kultūros namuose jam buvo skirtos ir patalpos. Geri buvo laikai. Ir kažkaip visuomet šalia atsirasdavo geri ir įdomūs žmonės.

– Širvintose Jūs daugiau žinoma Alinos vardu. Kaip atsirado šis vardas?

– Taip, Alina aš tapau Širvintose (šypsosi). Buvau išties labai veikli, visur manęs buvo daug: ir darbe, ir visuomeninėje veikloje. Gal todėl labai greitai manimi susidomėjo vietinė žiniasklaida. O žurnalistams mano vardas Alytė pasirodė esąs mažybinės, malonybinės formos. Tai turbūt dėl „solidumo“ buvau įvardinta kaip Alina. Laikraščiuose vienas straipsnis sekė kitą, tad kažkaip nejučia visi ėmė vadinti Alina.

– O kaip darbas?

– Tik atvykusi į Širvintas, buvau paskirta dirbti statybinių medžiagų ir baldų prekių žinove, o jau netrukus pakvietė dirbti į rajono kooperatyvo administraciją. Darbas man patiko, o ir kolektyvas buvo šaunus. Kartais gaudavom kokių nusiskundimų dėl pardavėjų darbo, kuriuos nagrinėdavom. Tad man vis kildavo noras kažką keisti toje srityje, įrodyti, kad pardavėjos gali kitaip dirbti. Taip atsidūriau galanterijos parduotuvėje. Ir su jos šauniu kolektyvu, kuriam tuo metu vadovavo Danutė Rudokienė, tikrai pavyko tai padaryti. Mano iniciatyvos pakeisti parduotuvės interjerą, prekių išdėstymo būdą, jaunavedžių skyriaus asortimentą, o svarbiausia bendravimą su pirkėjais tikrai davė puikių rezultatų – galanterijos parduotuvė tapo prestižine, modernia parduotuve, apie kurią žinojo ne vien mūsų rajono žmonės (juokiasi). Tuo metu jau artėjo permainų laikotarpis, pradėjo steigtis individualios veiklos kooperatyvai. Tarp kitų jų siūlomų prekių atsirado gaminių su tautine atributika: ženklelių, gairelių, lipdukų ir pan. Atsimenu, kaip į galanterijos parduotuvę atėjo kažkas iš tarybų rūmų (dabar – rajono savivaldybė) aiškintis, kodėl parduodam prekes su tautine atributika. Apgynėm savo pasirinkimą. Buvom turbūt pirmoji parduotuvė, pradėjusi prekybą tautinės atributikos prekėmis. Dabar tai kelia šypseną, bet tokie buvo laikai.

– Tai noro bėgti iš Širvintų nebeliko?

– Kad jo ir nebuvo. Dirbdama rajono kooperatyvo administracijoje, susitikau ten pat dirbusį Kęstutį, po poros metų atšokom vestuves. Bet ir iki to nesvarsčiau išvykti. Pakankamai greitai pasijutau savo vietoje.

– Ar ilgai dirbote Vartotojų kooperatyve?

– Penketą metų, iki motinystės atostogų. Po jų į ankstesnį darbą nebegrįžau, organizavau savo verslą. Važinėjau į užsienį, kažkuriuo metu Širvintose buvau įkūrusi parduotuvę, gyvavusią keletą metų. Ilgą laiką dirbau grožio industrijoje. Kadangi organizuoti savą verslą sekėsi neblogai, keletą kartų buvau kviečiama padėti sutvarkyti kitų įmonių. Tad kurį laiką vadovavau statybinės organizacijos personalo skyriui. Visuomet į darbą žiūrėjau ir žiūriu labai atsakingai. Tačiau, kai viskas įsivažiuodavo ir imdavo tekėti savo vaga, kai užtekdavo tik pakontroliuoti, nebelikdavo iššūkių, problemų, kurias reikia spręsti, ieškodavau ir imdavausi kažko naujo. Nusprendžiau vėl mokytis, įstojau į Edukologijos universitetą. Čia Socialinės komunikacijos institute neakivaizdžiai studijavau socialinę pedagogiką su žurnalistine pakraipa. Tai tikrai buvo iššūkis, nes buvo nelengva derinti verslą, mokslus, šeimą ir vaikų auginimą, bet kažkaip pavyko. Turiu prisipažinti, kad aš nuolat jaučiu poreikį mokytis, įsisavinti kažką naujo. Todėl ir vėl mokiausi. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą. Ir čia, derindama mokslus dieniniame skyriuje, plėtodama savo verslą, rūpindamasi šeima, sugebėjau puikiai apsiginti viešojo magistro laipsnį. Po studijų man siūlė likti dėstyti. Nesutikau, nes sunkiai įsivaizdavau save dirbančią akademinį darbą, sėdinčią tik tarp knygų. Man reikia erdvės, laisvės, tempo, iššūkių. Nors paragauti dėstytojos darbo teko – turėjau keletą studentų, kuriuos ruošiau aukštosios matematikos, sprendimų priėmimo teorijos egzaminams.

– Ar noras mokytis vis dar išlikęs?

– Matyt, jis lydės visada. Kiek esu baigusi mokymų, kursų, dalyvavusi seminaruose, jau tikrai nebesuskaičiuočiau. Pernai baigiau kelionių vadovų mokymus ir artimiausią ateitį planuoju šturmuodama turizmo sritį. Dabar daug keliauju po užsienį ir Lietuvą, organizuoju grupes. Noriu sudaryti keletą maršrutų ir Širvintų rajone, kuriuos galima būtų pasiūlyti keliautojams, kelionių agentūroms, parodyti ir papasakoti apie gražiausias rajono vietas. Todėl renku medžiagą apie mūsų rajoną, jo lankytinas vietas, siūlomas pramogas, nakvynės bei maitinimo paslaugas ir prašau Jūsų skaitytojų pasidalinti su manimi turima informacija. Mes gyvename nuostabiame krašte, kurį tikrai yra už ką mylėti! Mes tikrai turime ką parodyti svečiams!

– Kalbantis su Jumis, neišvengiamai norėtųsi paklausti, kaip buvo įkurta Širvintų miesto bendruomenė?

– Kai apsigyniau viešojo administravimo magistro diplomą, baigiau mokslus, atsirado daugiau laisvesnio laiko. Ir ta niša greitai buvo užpildyta visuomenine veikla. Stebėjau, kaip kaimiškose vietovėse pradėjo steigtis bendruomenės, domėjausi jų veikla, džiaugiausi, kad ta bendra veikla žmones vienija. Mieste tokios veiklos nebuvo, todėl labai kirbėjo mintis imtis iniciatyvos, suvienyti žmones bendrai veiklai, kviesti juos savanorystei, drauge spręsti miesto problemas. Pasikalbėjau su vienu kitu širvintiškiu, sulaukiau pritarimo. Taip ta mintis išsirutuliavo iki konkrečių darbų. Ir štai – gyvuojam jau penketą metų. Prie bendruomenės vairo stoviu nuo jos įkūrimo. Šiais metais pirmininke esu perrinkta jau trečią kadenciją. Bendruomenės veiklai skiriu tikrai nemažai laiko. Esam labai aktyvūs, organizuojam įvairiapusę veiklą, dalyvaujam miesto bei rajono gyvenime. Stengiamės, kad būtų įdomu ir smagu ne tik patiems, bet ir visiems širvintiškiams.

– Kokia bendruomenė šiuo metu?

– Ji stabili. Dauguma bendruomenės narių yra su mumis nuo pat pirmų dienų ir tas stabilumas džiugina. Į bendruomenę žmonės ateina vedini vienokių ar kitokių tikslų. Vieni, ateina į bendruomenę kažką gauti, kiti turi jai ką pasiūlyti. Jei žmogaus tikslai trumpalaikiai, juos įgyvendinęs žmogus bendruomenėje neužsibus. Aš labai džiaugiuosi, kad per tuos penkerius metus bendruomenė „išsigrynino“. Jos branduolį sudaro žmonės, kurie ne tik gauna, bet ir duoda bendruomenei. Dalinasi su bendruomene savo idėjomis, šiluma, prieraišumu, skiria laiko numatytiems darbams, padeda įgyvendinti mintis. O svarbiausia, mus riša stiprus draugystės ryšys, tapome kaip šeimos nariai ir esam pasiruošę bet kada padėti vienas kitam.

– Klausausi ir stebiuosi. Šitiek veiklos užtektų keletui žmonių, o Jūs tiek nuveikiat viena. Namie Jūsų tikriausiai nebūna, šeimai laiko ir dėmesio nuolat pritrūksta. Ar aš teisi?

– Visiškai neteisi. Taip, aš aktyvi, manęs visur pilna (juokiasi), bet šeimai skiriu tikrai daug dėmesio. Mano horoskopo ženklas – Vėžys, o jam, pasak astrologų, labai svarbi šeima. Aš ne išimtis. Man labai patinka gaminti. Netgi galėčiau savo ateitį įsivaizduoti mažame nuosavame šeimyniniame restoranėlyje. Mano šeima kasdien valgo šviežią naminį mano pagamintą maistą. Vyras dievina mano pagamintas sriubas, kaskart apipila susižavėjimo komplimentais ir padėkomis (juokiasi). O jau kiek žinau blynų blynelių receptų! Svečiams galiu ir tortą ar pyragą iškepti, ir desertą pagaminti, ir neįprastą mišrainę sumaišyti, ir kokį įmantrų patiekalą patiekti. Konservavimas irgi man nesvetimas. Rūsyje niekuomet netrūksta gėrybių. Dėkoju mamai už vaikystėje duotas siuvimo, mezgimo, nėrimo, siuvinėjimo pamokas. Jų tikrai labai prireikė šeimyniniame gyvenime, ypač tarybiniais deficito laikais. Esu dėkinga šeimai, kuri mane visada palaikė ir palaiko, leidžia imtis norimos veiklos, realizuoti save. Mano vyras Kęstutis, būdamas daugiau intravertas, mėgdamas kiek uždaresnį, ramesnį gyvenimą, manęs niekada nestabdė, o dar atvirkščiai, vis skatino eiti, bandyti, daryti. Jis tik šypsodamasis vis klausia, iš kur pas mane tiek energijos, kada gi baigsis „kuras mano reaktoriuje, kurio pakaktų kelioms atominėms elektrinėms“. Šiuo metu be darbo jis dar domisi dviračių sportu, nemažai laiko skiria treniruotėms. Kiekvienas užsiimam tuo, kas įdomu ir esam laimingi ir patenkinti harmonija šeimoje. Kartu mes keliaujame, leidžiame laiką, pramogaujame, vykstame į renginius, lankome artimuosius. Vyrui patinka dalyvauti mano organizuojamuose susitikimuose su mano klasės draugais. Ten jis jau savas. Dukroms irgi netrukdo mano veikla.

– Papasakokit apie dukras.

– Vyresnioji – Karolina yra baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) verslo vadybą, vėliau ten pat apsigynė ir magistro laipsnį. Ji jau sukūrusi savo šeimą. Dirbo Vilniuje tarptautinėje organizacijoje. Džiaugiuosi, kad jiedu su vyru įsikūrė Širvintose, čia įleido savo šaknis. Turbūt esu netipiška uošvė, nes labai gerbiu ir didžiuojuosi savo žentu, negaliu nieko blogo apie jį pasakyti (juokiasi). Jis darbštus, labai rūpinasi šeima. O didžiausias džiaugsmas šiandieną – tai mažasis pirmagimis Dominykas, močiutėlės akių šviesa. Jis penktosios dabar gyvenančios kartos atstovas, todėl turi ne tik močiutėlę, promočiutę, bet dar ir propromočiutę. Niekuomet anksčiau nesuprasdavau ir keistai žiūrėdavau į tas močiutes, kurioms anūkams gimus „stogą nunešdavo“. Dabar pati tai patyriau ir žinau, kokie neapsakomi jausmai aplanko.

Jaunesnioji – Kotryna dar studentė. Tame pačiame VGTU ji studijuoja medijų dizainą. Ne tik studijuoja, bet ir studentauja (pašnekovė juokiasi), dirba ir dar tik ieško savo gyvenimo kelio. Dabar didžioji jos laiko dalis skirta Vilniui. Didžiuojuosi savo dukromis, džiaugiuosi, kad jas užauginau doromis, savo nuomonę turinčiomis ir ją ginančiomis Lietuvos pilietėmis ir melsiu joms sėkmės jų pasirinkimuose.

– Dėkoju Jums už pokalbį. Džiaugiuosi, kad Vilnius neparviliojo jūsų atgal, nes Širvintoms irgi esate labai reikalinga. Linkiu sėkmės Jūsų veikloje, lai pildosi visi planai ir sumanymai!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt