Algimanto Puipos „Naktinis seansas“: siurrealistinė riba tarp sapno ir kino

Jei užsinoriu kino, o taip atsitinka vis laikas nuo laiko, tai pasirinkimą turiu tik iš tarybinių laikų repertuaro, na o šiandieninėms juostoms net nėra poreikio, nes net iki vidurio filmo neištraukiu- kažkokie plėniai, o jie net ir iš lyg turinčių vardą režisierių. Puipa irgi pernelyg prisifilosofavo. o kai tarpu žiūrovas nori paprasčiausio gero filmo su suprantamu, suprask, žmogiškai aiškiu ir aktualiu jam siužetu. Nėra filmų ir ne tragedija, randam kitų būdų ar užsiimam kitais reikalais.