Aldona Ruseckaitė: „Savo gyvenimą esu padalinusi pusiau“

Kaunas

Be Aldonos Ruseckaitės sunkiai įsivaizduojamas ir Šilavoto Davatkyno kūrybinis gyvenimas…

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

147362

„Savo gyvenimą esu padalinusi pusiau: maždaug iki dvidešimties metų gyvenu Ingavangio kaime netoli Šilavoto, likusį laiką gyvenu Kaune. Tačiau, matyt, iki pat mirties mano šaknys nepaleis manęs, liūdės naktimis ir šauks sapnuose Gimtinėn. Beveik niekada mano sapnai neturi kitos geografinės vietos – viskas vyksta Ten, jotvingiško vardo kaime.

Dabar mano tėviškė – tik tylinti lyguma, nes visą mūsų gyvenimą prarijo melioracijos hidra. Ir aš nežinau, ar pereina kada į šią pakalnę Tėvų vėlės iš Šilavoto kalnelio… Tačiau mano akys, žiūrėdamos čia į gatvių grindinį, mato ten amžinai žydintį lauką.
Graži Lietuva, bet Šilavoto kalneliai ir Ingavangio tolumos – pačios gražiausios.
Ir jeigu bandau truputėlį rašinėti, tai įkvėpimo žemė pirmiausia Ten.“ – Aldona Ruseckaitė

Rugsėjo 27 dieną jubiliejų mini Aldona Ruseckaitė – ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja, visuomenės veikėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos muziejų asociacijos Garbės narė.
Kraštietė gimė Ingavangio kaime, Prienų rajone. Mokėsi Šilavoto vidurinėje mokykloje. Baigusi vidurinę mokyklą dirbo mokytoja Jiestrakio pradinėje mokykloje, Sarginės kaime. Buvusi mokinė Danguolė Lincevičienė prisimena: „Aldutė buvo labai gera mokytoja. Tik baigusi mokyklą pradėjo vesti pamokas. Visi mokiniai labai ją mylėjo, nes buvo labai maloni, linksma ir gera visiems vaikams be išimties. Labiausiai įstrigo tai, kad ji

A.Ruseckaitė – su Jiestrakio pradinės mokyklos mokinukais.

organizuodavo ekskursijas po Ingavangio kaimą ir jo kalvas. Užsukdavome ir į mokytojos tėviškę Ingavangio kaime. Aldutės mama Ona pavaišindavo šiltu karvės pienu. Mums, mokiniams, tai buvo didelė pramoga, nes kiti mokytojai niekuomet tokių žygių nerengdavo. Pamenu vieną nutikimą per ekskursiją – labai norėjau mokytoją pavaišinti saldainiu, bet ji iš vaikų jokių vaišių nepriimdavo. Tuomet aš jai nematant į delną įdėjau saldainį, ji pamaniusi, kad tai mokinuko delnas, saldainį lengvai suspaudė delne, man tuomet buvo didelis džiaugsmas“.
Jiestrakio mokykloje A.Ruseckaitė mokytojavo neilgai, išvyko studijuoti. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1975–2002 m. dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas) lietuvių kalbą. Nuo 1976 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus (anksčiau – Lietuvos literatūros muziejaus) mokslinė bendradarbė, 1980–1989 m. skyriaus vedėja, 1989–2019 m. – muziejaus direktorė. A.Ruseckaitė daug prisidėjo prie Lietuvos muziejininkystės sistemos sukūrimo. Ji buvo Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkė, valdybos bei įvairių komisijų narė. Įvairiapusis kultūros lauko matymas A.Ruseckaitę buvo įsukęs į Kauno kultūros ir meno tarybos veiklą.
Pirmasis didesnis A.Ruseckaitės kūrybos pluoštas buvo išspausdintas Prienų krašto moterų kūrybos almanache „Gimtinės upeliai“, 1994 m. (Sud. Antanina Aleknavičienė). O po metų gerbiamą Aldoną jau sveikinome poezijos rinkinio „Liūdesys kaip sekmadienis“ išleidimo proga. Rašytoja, remdamasi archyvine medžiaga, istoriniais faktais, amžininkų prisiminimais, savo knygose atvertė svarbius lietuvių rašytojų – Petro Babicko („Petras Babickas, Archyvai“), Jono Mačiulio-Maironio („Šešėlis JMM“), Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės („Žemaitės paslaptis“), Vytauto Mačernio („Dūžtančios formos“), Salomėjos Nėries („Padai pilni vinių“) gyvenimo ir kūrybos puslapius. Rašytojos plačią kūrybinę veiklą iliustruoja net 20 knygų sąrašas, kurį sudaro poezijos ir prozos knygos bei archyviniai leidiniai. A.Ruseckaitės talentas ir visuomeninė veikla yra įvertinti garbiais apdovanojimais, tarp kurių – ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medalis (1997), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2010), LR kultūros ministerijos premija už muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbus (2013). Ji pelnė ir įsimintiniausios Kauno menininkės titulą (2015), Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2016), Žemaitės literatūrinę premiją už biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“ (2016), Literatūrinę Salomėjos Nėries premiją už eilėraščių rinkinį „Debesiu“ (2020), Kauno miesto kultūros premiją (2019). A.Ruseckaitei suteiktas Lietuvos muziejų asociacijos Garbės nario vardas, (2019), 2019 m. Prienų rajono savivaldybės „Dėkingumo“ nominacija „Už Prienų vardo garsinimą“.
Miela mūsų kraštietė visuomet suranda laiko sugrįžti į gimtinę. Pristato savo knygas, bendrauja su kūrybos gerbėjais, prisideda prie kultūrinės veiklos Prienų rajone.
Su jubiliejiniu gimtadieniu, gerbiama ir mylima Aldona!
Viktorija Bielevičienė
Prienų krašto muziejaus vyresnioji muziejininkė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt