Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Audronio Rutkausko nuotr.
Elena MonkutėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Cementas nežavėjo
Stepono tėvas iš cemento liedavo paminklus, tačiau toks darbas pašnekovo nesužavėjo. „Labai šlapias ir bjaurus tas darbas buvo... Prie cemento manęs netraukė išvis, bet tėvukas versdavo padėti“, – pasakoja vyras.
Tačiau jį patraukė gana artimas amatas – akmentašystė. „Nuo mažens man tokie įdomūs būdavo akmeniniai paminklai!“ – prisimena Steponas. Amato išmokti nebuvo taip paprasta: daug meistrų, jei ko nors paklausdavai ar norėdavai pažiūrėti, kaip dirba, nustodavo dirbti, kad tik nematytum. „Bet aš labai norėjau, – pasakoja tautodailininkas. – Tai pas vieną, tai pas kitą akmentašį ėjau, parodė ir pradėjau. Netrukus išmokau atskelti, perskelti ir lyginti akmenį: kuo dailiau atskelsi, tuo mažiau lyginimo.“
Pašnekovo draugų rate buvo tautodailininkų, kurie, pamatę vyro naują pomėgį, pakvietė kartu važiuoti į seminarą ir kalti ten. Vėliau teko ir darbus į parodas vežti – taip vyras pelnė liaudies meistro, arba tautodailininko, vardą.
Šeimos verslas
Kai pradėjo užsiimti akmentašyste, Steponui buvo apie 40 metų. Prieš tai jam teko užsiimti ir kitais darbais. „Anksčiau tėčiui padėjau – paminklus liejome. Su cementu dirbau per jėgą – taip nepatiko dirbti. Paskui šiek tiek buvau ir kranininku, ir ekskavatorininku. Buvau linkęs į akmentašystę, tai greitai nebėjau kitur dirbti“, – pasakoja pašnekovas.
Steponui darbas su akmenimis – žymiai malonesnis: „Pradedi nuo kokio nors apskrito akmens ir padarai kažką gražaus – smagu pažiūrėti. Tašymas – tai laisvalaikis, hobis.“ Tautodailininkas prisimena, kad buvo įdarbinęs ir žmoną – ji kaldavo raides. „Ten daugiau kruopštaus darbo“, – sako vyras.
Nors sveikata jau nebeleidžia, Steponas pripažįsta, kad vis dar negali visiškai atsitraukti nuo akmens. „Norisi. Ir dabar norisi, bet jau nebegaliu. Kartais taip pasiilgstu pakalti, tai vis tiek išeinu bent trumpam – ką nors menko padaryti. Dabar tik savo malonumui ar draugams – ant vartų kokią nors galvą“, – pasakoja jis.
Bene žinomiausia meistro skulptūra – „Milžinas Anciulis“. Kurtuvėnuose stovintį kūrinį prieš 25-erius metus miesteliui padovanojo pats Steponas Rimas – už tai šiemet buvo ir apdovanotas. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Iš kartos į kartą
Savo sukauptą patirtį ir įrangą jis perduoda sūnui. Kaip pats juokiasi, dirba konsultantu: paaiškina, padeda. „Kai kada turiu ką patarti – kur daugiau rankų darbo. Bet žiūriu, kad sūnus jau geriau už mane padaro“, – šypsosi Steponas.
Vyro sūnus Almantas, tik baigęs mokslus, buvo išėjęs į kariuomenę, o grįžęs ėmėsi dirbti kartu su tėvu – alga geresnė buvo. „Jis turi geras rankas, kantrybės – tikrai gerai padaro“, – negaili gerų žodžių sūnui Steponas ir priduria, kad, deja, Almanto sūnūs akmentašyste nesidomi – neperims šeimos tradicijos.
„Smagu perduoti. Yra dirbtuvės, įrankiai, staklės – ne vienai dienai darai. Viskas veikia, sūnus dirba, naudojasi. Bet jis nenori daug tobulinti, sako, kad nebebus, kas pratęsia tą darbą, o jam pačiam užteks senųjų“, – kalba pašnekovas.
Iš lietuviško akmens
Steponas pasakoja, kad akmenis renka Lietuvos laukuose. Nors nemažai yra atvežama iš užsienio, daugiausia iš Švedijos, jam lietuviški akmenys – geriausi. „Akmeniuką radai, riedulį kokį nors lauke – ir prikrapštai ką nors. Akmenys manęs nekalbina – pamatau, kad tinkamas, ir panaudoju“, – sako tautodailininkas ir pripažįsta, kad rimtai akmentašyste nebeužsiima – iš užsienio akmenų vežtis ir nebūtų verta.
Radus akmenį, jį reikia gerai apžiūrėti: koks grūdas, kokia struktūra, ar tinkamas kalti, ar visai kietas. Vyras atkreipia dėmesį ir į spalvą: „Šviesus gražiau žiūrisi, o tamsus – jau tik paminklams, skulptūrai nelabai. Skulptūroms geriau šviesesnis, pilkesnis akmeniukas.“ Tačiau, pašnekovo teigimu, iš kiekvieno akmens galima ką nors padaryti.
Steponas sako, kad anksčiau akmentašystei reikėjo žymiai daugiau jėgos, o dabar nebėra taip sunku – atsirado daug geresnių įrankių. Vyras prisimena savo mokytoją, žinomą akmentašį iš Kelmės Juozą Liaudanskį: „Jis jokio kito įrankio nenaudojo – tik kūjuką ir kaltuką. Jo tikri darbai tokie...“
Pašnekovas pasakoja, kad anksčiau būdavo kitaip: „Kad atskeltum akmenį, reikia nulyginti – ir stumdai rankomis, grajiji grajiji, kol pasidaro lygus. Pusę metų dirbdavai prie paminklo. Dabar, žiūrint, koks tas paminklas, bet kartais ir savaitės nereikia.“
Steponas Rimas pasakoja, kad tokio darbo, kuriuo pats džiaugtųsi, dar nepadirbo. „Kas čia žino, gal dar padirbsiu – kai pasiilgstu, vis pasikrapštau“, – šypsosi. (Audronio Rutkausko nuotr.)
„Kaliau seniuką, išėjo gražiausia moteriškė“
Ilgametis tautodailininkas – labai savikritiškas. Jis pasakoja gimęs nelabai meniškas – vos kiaušinį nupiešia, be to, iki šiol nemano, kad gali kalti. „Kaliau seniuką, išėjo gražiausia moteriškė. Seniukas buvo sulinkęs, tiesinau, tiesinau, o veidas moteriškas, gražus. Pradėjau dailinti ir padariau moteriškę“, – juokiasi Steponas.
Ši skulptūra – moters su vaiku ant krūtinės – turi įdomią istoriją. Vyras pasakoja, kad prieš daug metų taip pat, kaip ir dabar, visi bijojo karo, tuo metu – Šaltojo. „Tai aš tą moterį plisuotu sijoniuku ir atidaviau į Vilnių, į parodą. Iš Vilniaus išvežė į Maskvą. Maskvoje tapau laureatu, turiu medalį. O skulptūra ir nebegrįžo. Gavau 400 rublių, medalį ir diplomą – taip įvertino. O kur ta skulptūra liko, nežinau...“ – prisimena tautodailininkas.
Steponas nemažai savo darbų randa kapinėse – bet kuriame Lietuvos pakraštyje. „Nuvažiuoju į kapines, kur noriu, bet kuriame Lietuvos mieste, žiūriu – mano stovi paminkliukas. Savo darbą žinau, vis randu“, – džiaugiasi vyras.
Šalmo sudaužyti nepavyko
Kalbėdamas apie šių dienų aktualiją – nukeliamas sovietines skulptūras, vyras pripažįsta, kad ir pats yra tokią nukalęs. „Mano darytas akmeninis šalmas yra prie kareivių (Antrojo pasaulinio karo sovietų karių kapinėse, netoli Kurtuvėnų, – aut. past.). Kareiviams nukaliau – ir lietuviui galėjo būti uždėtas, ir rusui, kam tik nori“, – pasakoja meistras.
Tiesa, anksčiau ta skulptūra buvo kitoje vietoje. „Buvo kažkoks jubiliejus, tai nukaliau. Šalmas buvo dešinėje pusėje, prie tilto, ten stovėjo kareivis su granata. Tą kareivį nuvertė, o mano šalmo nesugebėjo sudaužyti – akmeninis. Pastatė dabar prie tų kareivių, prie pat kojų. Jis niekam nekliūva, tebestovi“, – pasakoja akmentašys.
Paklaustas, ką pats mano apie sovietinių skulptūrų nukėlimą, pašnekovas abejoja: „Dėl manęs galėtų stovėti, na, žiūrint, kas ten stovi. Kai Kryžkalnyje buvusią moteriškę su vainiku nuėmė, aš labai pykau. Važiuoji iš Kauno, matai apšviestą – gražu. Dabar gal ten kažką daro, nežinau, seniai bebuvau. Gal pastatys kažką, kad būtų galima orientuotis, kur sukti link Šiaulių“, – viliasi Steponas.
Tautodailininko nukaltas šalmas dabar pastatytas Antrojo pasaulinio karo sovietų karių kapinėse. Nors Steponas Rimas teigė, kad jis niekam nekliūva, kažkam visgi užkliuvo: šiuo metu jis apipieštas dažais – kaip ir kiti kapinių paminklai. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Milžinas Anciulis
Bene žinomiausia meistro skulptūra – „Milžinas Anciulis“. Kurtuvėnuose stovintį kūrinį prieš 25-erius metus miesteliui padovanojo pats Steponas Rimas – už tai šiemet buvo ir apdovanotas. „Praėjo tiek laiko ir dabar pagerbė prie tos skulptūros. Tokią šventę padarė“, – šypsosi pašnekovas.
Legendą apie milžiną Anciulį žino ne tik kurtuvėniškiai: jis buvo labai geros širdies, visiems padėdavo, todėl turėjo daug daug draugų. Tačiau netoli gyveno pikti žmonės, kurie jam pavydėjo tokio populiarumo ir vieną naktį užpuolė jo buveinę. Milžinas Anciulis supyko ir užmušė daugybę priešų, o juos sukrovė į didelį kalną. Taip ir atsirado Girnikų kalnas – aukščiausias Šiaulių krašte.
Akmenį skulptūrai Steponas rado laukuose. „Prie Radviliškio buvo seminaras Jovarui – ten jo tėviškė. Laukuose tokį akmenį pamatėme, sakiau, parvežame namo. Dešimt tonų – didelis darbas, bet mažai darbo: tik daug iškrapštyti, daug kilogramų nuimti“, – prisimena meistras.
Savo darbais nesidžiaugia
Vyras sako, kad yra tokių skulptūrų, į kurias įdėjo daugiau darbo nei į „Milžiną Anciulį“: ir rankos, ir kojos – viskas padaryta. Tačiau, jo teigimu, tokio darbo, kuriuo pats džiaugtųsi, dar nepadirbo. „Kas čia žino, gal dar padirbsiu – kai pasiilgstu, vis pasikrapštau“, – šypsosi pašnekovas.
Steponas pasakoja, kad dirbti jam patinka – net labai, tačiau rezultatas nedžiugina. „Dirbti smagu. Įsigilinu, kaip ką reikia padaryti, akmuo greitai nesidaro, po truputį... Bet pačiu galiniu momentu nebūnu patenkintas. Mano darbas nedžiugina manęs. Vis galvoju, kad dar čia reikia grįžti, dar tą pataisyti. Po kiek laiko pažiūriu – ojetus, kaip blogai, reikia dar kitaip“, – sako pašnekovas.
Meistras šypsosi: jį visada pradžiugina darbai, kurių nemėgsta. „Darbas nepatinka, žmogus prašo, jam reikia, o toks durnas darbas – kokie nors sudėtingi akmeniniai laiptai, pusė girnos. Ilgas sunkus darbas. Ir aš jį padirbu – šiaip taip prieidamas padirbu. Tada smagu: atsikračiau tokio nesmagaus darbo. Tai pats smagiausias darbas“, – atvirauja Steponas.