Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt
Kariuomenė – tai ne tik tarnyba, bet ir nesibaigiantys mokslai bei dešimtys skirtingų tarnybos vietų, – taip sako aukšto rango Krašto apsaugos ministerijos darbuotoja – pulkininkė – leitenantė Vilma Vaičeliūnė. Ji turi darbo patirties NATO štabe Belgijoje ir vadavietėje Lietuvoje. Ir ne tik.
Kas esate dabar?
Jau 23 metus esu Lietuvos kariuomenės karininkė, šiuo metu tarnauju Krašto apsaugos ministerijoje, Gynybos planavimo departamente. Kasdienybėje, žinoma, save pristatau tiesiog Vilma. Neformalioje aplinkoje, jeigu yra kalbama apie kilmės vietą, visada pasakau, kad esu iš Naujosios Akmenės. Labai dažnai po to mano pašnekovai prisimena pažįstą iš čia kilusių žmonių. O jeigu jūs klausiate apie prisistatymą tarnybos metu, tai darau, kaip to reikalauja tvarka Lietuvos kariuomenėje – pulkininkė leitenantė Vilma Vaičeliūnė.
Jei reiktų trumpai apibūdinti savo gyvenimą Naujojoje Akmenėje…
Turbūt kaip ir daugumos žmonių, mano vaikystės ir paauglystės prisiminimai yra šilti, šviesūs ir spalvingi. Toks būtų ir mano gyvenimo Naujojoje Akmenėje piešinys – kvepiančios braškės tėvų sode, močiutės kieme suręsta vaikiška palapinė, palei ligoninę einantis takelis į mokyklą, kuriuo kartais pareidamos su draugėmis užtrukdavome kiek per ilgai…
Ryškiausi gimtinės prisiminimai…?
Naujoji Akmenė yra unikali tuo, kad tiek augant man, tiek ir dabar, vaikams ir jaunimui siūlo gausybę užsiėmimų. Labai ryškiai prisimenu 11 metų, praleistų tautinių šokių kolektyve pas gerbiamą Aldoną Pakeltienę. Juokauju, kad jau nuo pirmos klasės turėjau darbą – mes į repeticijas eidavome be jokių atostogų – du kartus per savaitę. O prieš išvykas ir koncertus ir dažniau. Žemai lenkiu galvą prieš mūsų vadovę, juk ji visiškai savęs negailėjo, rodė mums pavyzdį kaip reikia degti savo užsiėmimu. Labai ryškiai prisimenu savo mokyklą (tuomet ji vadinosi 3-ioji vidurinė), savo mokytojus, klasės draugus. Už viską, ką ji man davė, esu labai dėkinga. Mokykloje mes turėjome tikrai labai gerą mokslo kokybę, bent jau aš be jokių papildomų korepetitorių ar pastangų įstojau į Vilniaus universitetą. Iki šiol labai ryškiai prisimenu savo pirmąją mokytoją Jadvygą Šaškauskienę. Aš prisimenu netgi jos balsą! Visus mano labai gerbiamus mokytojus man sunku išvardinti – visi jie buvo geri ne tik kaip mokslo dalykų, bet ir gyvenimo mokytojai. Labai noriu paminėti ir savo klasės auklėtoją Genovaitę Godelytę – ji formavo mūsų pasaulėžiūrą, buvo dėmesinga, kartais griežta, bet su mumis, padykusiomis XIIa merginomis, kitaip ir nebuvo galima.
Visas Ramūno ŽIMANTO pokalbis su kraštiete Vilma Vaičeliūne trečiadienio, gegužės 19 d., VIENYBĖJE.