Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Tomas PauliuščenkaŠaltinis: Etaplius.LT
Registratūroje pasiimk vieną žodžiu „Viltis“ pažymėtą pupą, parsinešk namo ir pasėk ją su viltimi išauginti daigą. Tik tikėjimas ir viltis daliai tremtinių padėjo išgyventi, grįžti į Tėvynę.
Masiniai lietuvių trėmimai prasidėjo ankstų 1941 m. birželio 14 d. rytą, šeštadienį. Deportaciją vykdė Lietuvos SSR ir iš Sovietų Sąjungos atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino Komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, surengdavo kratą ir pranešdavo, kad jie ištremiami iš Lietuvos. Buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti.
Vienur žmonėms leista pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Ten šeimos buvo išskiriamos, žmonės suvaromi į gyvulinius vagonus. Vieni buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, kiti buvo vežami į specialias tremties vietas.
Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. 1940–1952 m. iš viso iš Lietuvos ištremta ne mažiau kaip 132 tūkst. asmenų.