Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Audronio Rutkausko nuotr.
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
„Gyvenu mašinoje“
„Gyvenu mašinoje: imu fotoaparatą, sėdu į ją ir nežinau, kur aš būsiu tą ar kitą dieną“, – telefonu paaiškina beveik 72-ejų J. Čepulienė, tariantis dėl galimo interviu laiko ir vietos.
Taip moteris sako gyvenanti nuo 2016 metų, kai atrado naują hobį – fotografiją. Vairavimas jai – viena pirmųjų aistrų, neišblėsusių iki šiol. O gamta ir solo kelionės niekada moteriai nebuvo svetimos.
Iki tol ji šešerius metus buvo panirusi į gana sėslų hobį – galėdavo valandų valandas dėlioti sudėtingiausias dėliones. Visą gyvenimą dirbusi statybos inžiniere, moteris nuolat atrasdavo įvairių pomėgių: tenisas, kultūrizmas, kelionės, dėlionės, skaitymas.
„Aš jau tokia esu: jei ką daryti – tai daryti. Vairavimas buvo mano pirma liga. Paskui dar buvo kultūrizmas, tenisas, puzlių dėliojimas. O ir skaitymui laiko turi likti. Dabar esu į detektyvus įnikusi“, – apie interesų gausą sako senjorė.
Juditai Čepulienei dėlionės buvo tarsi įvadas į fotografiją. „Kai pradėjau puzles dėlioti, aš visai kitaip spalvas pradėjau matyti. (Mariaus Čepulio nuotr.)
Stebėti ir fiksuoti gamtą per objektyvą
Nors J. Čepulienės sūnus – Lietuvoje žinomas gamtos fotografas M. Čepulis, fotografija nebuvo nusižiūrėta. Ji moters gyvenime atsirado prieš aštuonerius metus iš noro užfiksuoti gamtoje pastebėtus retesnius gyvius.
„Gyvenu sodyboje, pamatau kokį nors gyvį, pasakoju kam nors, o niekas netiki. Įrodyk. O kaip? Tai pasiėmiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Nuotrauką parodau ir jau visi tiki, kad yra ta angis, o ne driežas koks“, – pradžią pasakoja J. Čepulienė.
Tačiau tada iškilo kita problema. Profesionalams nebeįtiko mėgėjos nuotraukos.
„Pradėjau paveiksluoti, o man sako: „Tu nemoki.“ Aš pati suprantu, kad nemoku. Nuėjau į kursus. Ten mokė, kaip valdyti fotoaparatą. Kai pradėjau gilintis, tai supratau, kad aš išvis nieko nemoku“, – pripažino, bet nepasidavė moteris.
Tuomet sūnus, žinomas gamtos fotografas, mamai gimtadienio proga padovanojo dar modernesnį fotoaparatą.
„Anksčiau puzlės norėdavau, o dabar fotoaparato noriu. Tai dovanojo sūnus tokį patį, kaip savo paties. Man, kaip senam žmogui, dabar žymiai geriau, nes jis daug greičiau sureaguoja. Labai užveda ta fotografija. Aš taip įsijaučiu, kad užmirštu viską“, – apie naują užvaldžiusį pomėgį sako jau pažengusi fotografijos savamokslė.
Besimokant ėmė augti ir reikalavimai: tiek pačiai sau, tiek sūnus pastabų pasakydavo.
„Sako jis man: „Tavo lygis nebėra toks žemas, nebegali sau leisti dėti bet kokių nuotraukų. Nepavesk“, – jei viešina nuotraukas, tai fotografuojančios šeimos autoritetą turi išlaikyti ir J. Čepulienė.
J. Čepulienė nefotografuoja žmonių, net draugų paprašyta dažniausiai atsisako. (Juditos Čepulienės nuotr.)
Du sūnūs: vienas – fotografas, kitas – protingas
Įprastai būna, kad vaikai seka tėvų ar senelių pėdomis, paveldi jų profesijas ar pomėgius. Čepulių šeimoje atvirkščiai – mama perėmė fotografavimo aistrą iš sūnaus Mariaus, mokosi iš jo, kartu ieško ir savojo kelio.
„Jis man lyg koks tėvas būtų. Sako man vienaip, o aš noriu kitaip. Aš noriu atsiriboti nuo jo. Bet niekaip neišeina, nes mes mėgstame tuos pačius dalykus. Žiūriu: gerves tiek aš nupaveikslavau, tiek jis. Jis, žinoma, truputį geriau. Kai vaikai su šeimomis atvažiuoja, tai anūkus vyras turi saugoti, nes mes su Mariumi už fotoaparatų ir į laukus, į miškus išskuodžiame“, – apie bendrą aistrą fotografijai pasakoja J. Čepulienė.
Kadangi Čepulių šeima daug daug laiko leisdavo gamtoje, daug keliaudavo, tai fotografavimas buvo neatsiejama kelionių dalis. Bet į pasaulį per objektyvą buvo linkęs žiūrėti tik Marius.
„Aš visad sakau, kad turiu du sūnus: vienas – a la šokėjas, dabar fotografas, o kitas protingas“, – juokiasi Judita.
Ji pasakoja, kad dabar vienas žinomiausių Lietuvos gamtos fotografų M. Čepulis nuo pat mažens buvo smalsus gamtos stebėtojas. Ypač jį domino paukščiai, tai mama jį vežiodavo į ornitologijos užsiėmimus net į Panevėžį.
„Važiuodavome kartu gandrų skaičiuoti. Lįsdavome į pelkes, uogauti važiuodavome net į Estiją. Buvau aš pati sugalvojusi ir iki pat Juodosios jūros su mašina, vaikus susisodinusi, nuvažiavau. Aš vis užvedu“, – visada buvusi nenustygstanti prisipažįsta ponia Judita.
Juditos Čepulienės nuotr.
Fotografuoti gamtą įdomiausia
Senjorė labiausiai mėgsta fotografuoti gamtą, gyvūnus, paukščius, saulėtus peizažus.
„Angis man ypač patinka, nors anksčiau jos labai bijojau. Dabar, kai matau, kad ir ji manęs bijo, bėga, tai nebe taip. Tai geras padaras, kiek esu ir užlipusi ant samanų, tai nė karto gynybinės pozos man neatstatė, nepagrasino kirsti“, – apie pagarbią baimę fotografuojamoms gyvatėms, prie kurių tenka prieiti gana arti, sako J. Čepulienė.
Ji pasakoja, kad mažus angies jauniklius sugaudė tinkleliu, nors maži esą nuodingi tiek pat, kiek suaugę ropliai.
Problema, fotografuojant gamtą ir gyvūnus, viena – Juditai jie tokie įdomūs stebėti, kad kartais net pamiršta fotoaparatą laiku nusitaikyti: „Aš pražiopsau. Pamatau kokį nors erelį ar angį, man taip įdomu juos stebėti, kad nepagalvoju, kad reikia objektyvo skaičiukus nusireguliuoti.“
O pražiopsojus išeina – kaip išeina. Savo nuotraukų ponia Judita niekada netobulina. „Fotošopo kursų nėjau. Nes aš natūralistė. Galima, žinoma, šiek tiek apkarpyti, šiek tiek patamsinti ar pašviesinti. Fotošopintų nuotraukų nepakenčiu“, – pripažįsta ji.
Būtent dėl šios priežasties J. Čepulienė nefotografuoja žmonių, net draugų paprašyta dažniausiai atsisako, nes daugelis nuotraukoje nori matyti savo tobulą atvaizdą.
„Nei tu gyvatė, nei tu voverė, nei lapė. Aš tavęs nenufotografuosiu“, – sakau. Labai įdomu man dar būtų gatvės fotografija, nes ten niekas nepozuoja, galima pagauti įdomų momentą“, – atvirai rėžia J. Čepulienė.
Juditos Čepulienės nuotr.
Dėlionės ilsisi
Fotografija nuo 2016 m. taip įtraukė Juditą, kad ji pamiršo savo ankstesnę aistrą – dėliones, į kurias kokius šešerius metus būdavo taip panirusi valandų valandomis, kad toje meditacijoje viską aplink pamiršdavo. Dabar jos šiaip sudėtos, nebent kokia nors įdomybė grąžina į šią būseną.
„Gavau neseniai dovanų medinukę puzlę iš Švedijos. Tai buvo įdomu pamėginti sudėti. Vaizdas ant dėžutės vienas, o dėlionė – visiškai kita. Ir visai ne puzlės formytės. Tiesiog pagaliukas prie pagaliuko, jų koks tūkstantis, kaip nori – taip daryk. Užtrukau porą parų, kol sudėjau“, – nepasidavė ponia Judita.
Gal ir nuskambės keistai, bet dėlionės buvo tarsi įvadas į fotografiją.
„Kai pradėjau puzles dėlioti, aš visai kitaip spalvas pradėjau matyti. Jei anksčiau angies samanoje nepastebėdavau, tai dabar raštas išryškėja. Atsiranda daug spalvų, atspalvių, pradedi ryškiau skirti kontrastus“, – atradimu dalijasi moteris.
Audronio Rutkausko nuotr.
Hobis vienišiams
Tam, kad gyventų pilnavertį pulsuojantį gyvenimą, J. Čepulienei kompanija nebūtina. Nors draugų, svečių ir šeimos narių tikrai netrūksta, daugelis moters pomėgių labai tinka vienišiams.
Važiuodavo Judita, kur tik šaudavo į galvą: kartais planuotai, kartais – ne. Tuo nustebindama ne tik kitus, bet ir pačią save.
„Kada nors prisėsiu ir parašysiu romaną apie moterį prie vairo. Pradėjau vairuoti tarybiniais laikais, kai tai reta dar buvo. Kai tik išsilaikiau teises, patį pirmą savaitgalį prisisodinau į automobilį vaikų, darželinukui Mariui į rankas įdaviau žemėlapį ir nuvažiavome į Rygos zoologijos sodą. Esu iki Juodosios jūros automobiliu nuvažiavusi. Kartą atsidūriau Londone, fotografuoju palmes pro langą ir sakau Mariui: „Spėk, kur esu“, – prisimindama juokiasi moteris.
Jei kelionėn mašina J. Čepulienė leisdavosi spontaniškai, nepriklausomai ir dažnai viena, tai fotografavimo mėdžioklėn juolab leidžiasi viena.
„Tik viena. Žmonės man trukdo, ypač fotografuojant miške. Į keliones irgi važiuoju viena, niekam nesakiusi. Nes, važiuojant su draugėmis, jų vieni interesai, mano – kiti. Tiesiog gaila laiko. O vienas pats ką nori, tą darai“, – sako nepriklausoma senjorė.