Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Juozo Petkevičiaus nuotr.
Renata JančiauskienėŠaltinis: Tauragės rajono savivaldybė
Tauragės krašto muziejuje „Sankata“ rugpjūčio 25 d. atidaryta audiovizuali paroda „Ukraina: lūžio būsena“. Muziejus kartu su autorių kolektyvu: Benu Gerdžiūnu, Deniu Vėju, Tomu Valkausku ir Adomu Zube – kvietė prisijungti prie paramos akcijos. Parodos eksponavimo metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainoje nukentėjusioms moterims ir mergaitėms.
Kalbinu parodos autorių, atvykusį į Tauragę, Tomą Valkauską.
– Kartu su Benu Gerdžiūnu, Deniu Vėjumi Ukrainoje praleidote du mėnesius. Kaip rašoma parodos anotacijoje: „<…> fiksavo(te) laukimo nerimą, pirmuosius antskrydžius ir smūgius civiliams, desperatišką jų evakuaciją į Vakarus ir atgal skubančius humanitarinius konvojus.“
Kokia etika vadovavosi audiovizualios parodos „Ukraina: lūžio būsena“ autoriai? Ar jie buvo tik stebėjai? O gal jie metė į šonus kameras, diktofonus ir ėmė padėti? Pakalbėkime apie žurnalisto etiką karo fone.
T. Valkauskas: Su Deniu Vėju iš pradžių vykome į Lenkijos-Ukrainos pasienį, kur praleidome apie savaitę. Ten sutikome nemažai savanorių iš Lietuvos ir kitų šalių. Pasienyje bandėme ne tik dokumentuoti įvykius, bet ir kažkiek prisidėti, įsitraukti į pagalbą kasdien į Lenkija atvykstantiems tūkstančiams žmonių.
Pirma mūsų kelionė į Ukrainą vyko kartu su didele kolona savanorių iš Lietuvos. Tai buvo iš skirtingų miestų susirinkę lietuviai, kurie vežė humanitarinę pagalbą į vieną Ukrainos mokyklą. Kai pagalba buvo nugabenta, padėjome ją iškrauti, tad irgi iš įsitraukėme.
Be to, tolimesnis mūsų buvimas Lvive bei Kyjive irgi atrodė, kaip buvimas savanorių apsupty. Buvome kartu su tais, kas susistabdė savo taikius gyvenimus, verslus, šeimas ir vietoje automato rankoje laikė automobilio vairą, nes ištisas paras šie žmonės vežiojo humanitarinę pagalbą ir evakavo ukrainiečius iš nesaugių miestų.
Bet negali pasakyti, kad noras prisidėti buvo viso ko varomoji jėga. Visgi vykome į Ukrainą, kaip žurnalistai, norėjome pamatyti, išgirsti, pabandyti pajusti, ką jaučia žmonės į kurių gyvenimus pasibeldė karas. Bet klausimas apie žurnalistinę etiką karo fone yra be galo svarbus. Manau, jokia žurnalistika neturi pavirsti neatsakingu karo turizmu. Ukrainoje yra nemažai žurnalistų, kurie gali patys papasakoti tai, kas vyksta jų šalyje, kurią jau pusę metų kasdien naikina Rusija. Manau, jeigu tu, kaip žurnalistas, ruošiesi važiuoti į Ukrainą, svarbu daryti tą atsakingai, žinoti, kodėl tą darai, ar esi reikalingas, o, galbūt, atvirkščiai, trukdysi.
– Mantas Kvedaravičius – lietuvių režisierius, filmuodamas žuvo 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu nuo Rusijos karių, kuomet bandė palikti Mariupolį. Atskleiskite, kokia reali grėsmė kilo jūsų komandai, renkant medžiagą?
T. Valkauskas: Didžiausia grėsmė buvo nežinomybė. Buvome Ukrainoje praėjus vos keliom savaitėm po Rusijos pradėto pilno mąsto karo pradžios. Puikiai pamenu, kai važiuodami į Kyjivą kalbėjomės su iš Lietuvos kilusiu, bet jau daug metų Ukrainoje gyvenančiu savanoriu Artūru. Jis pasakė: „Baisiausia, kad tu nežinai, kur ji nukris. Dabar važiuojame, o už 15 metrų gali raketa nukristi“.
Atvykę į Kyjivą girdėjome, kaip jo priemiesčiuose vyko kovos, aplink dažnai griaudėjo duslūs sprogimai. Tuomet pasaulis dar nematė, ką po savęs paliks Rusija, išėjusi iš Irpinės, Borodjankos, Bučos. Iš Kyjive sutiktų karių, gydytojų ir savanorių gaudavome tik dalinę informaciją apie tai, kas ten iš tiesų vyko. Viskas dėjosi nuvažiavus 10-15 kilometrų į šiaurę nuo Kyjivo.
O mūsų paskutinę naktį Ukrainos sostinėje pabudome nuo to, kad bute, kuriame nakvojome, pradėjo drebėti sienos ir stiklai. Vėliau sužinojome, kad naktį raketa pataikė į už 8-10 nuo mūsų esantį gyvenamąjį namą, bet sprogimo garsas pasiekė ir mus.
– Spaudoje kalbant apie Rusijos karą Ukrainoje vartojama sąvoka „genocidas“ arba „genocidinis karas“, „genocido elementų turinti karas“. Gal žinote, ar ukrainiečių genocidas yra įrodytas? Tą lydi teisinės procedūros ir oficialūs, genocidą įrodantys dokumentai.
Pvz., Anos Frank dienoraštis galimai buvo pradėtas rašyti dėl to, kad tai būtų kaip žydų tautos genocido įrodymas. Kokia situacija yra dėl šio karo, turinčio genocidų elementų? Ar Rusija oficialiai įvardyta kaip ukrainiečių genocidą vykdanti valstybė?
T. Valkauskas: Man sunku komentuoti šį klausimą iš tarptautinės teisės pusės, tačiau dalis valstybių pripažįsta Rusijos prieš Ukrainą pradėtą pilno mąsto karą, kaip genocidinį. Tarp šių valstybių yra ir Lietuva bei kitos Baltijos šalis, taip pat Lenkija, Čekija, Kanada ir keletas kitų. Tačiau tai nėra masinis, viso pasaulio pripažintas dalykas.
Žinau tik tai, kad Rusijai paskelbus Ukrainos denacifikaciją ir demilitarizaciją, agresore iš tiesų siekia deukrainizuoti Ukrainą. Tą rodo pašaipi rusiškos propagandos maniera, kalbant apie ukrainiečius. Pačių neadekvačiausių Rusijos propagandistų, politikų bei piliečių ukrainiečiai įvardijami, kaip „ukropai“. Dominuoja pašaipus požiūris į Ukrainos tautinę savimonę, norima pasakyti, kad Ukraina neturi teisės į nacionalinę idėją ir savo valstybę. Putinas manipuliuodamas sako, kad Ukrainą sukūrė Leninas, tačiau tai ir eilinė Rusijos valdžios sukurta kvailystė. Ukrainiečiai turi savo kalbą ir gilią istoriją, prasidėjusią dar anksčiau nei šiuolaikinės Rusijos.
Be to, propaganda aktyviai naudoja naratyvą, neva ukrainiečiai aštuonerius metus vykdė rusų „genocidą“ Donbase. Naudodami šią sąvoką viešame diskurse, jie lyg bando nuslėpti tai, ką iš tiesų daro patys.
Emocijų lygmeny jaučiu, kad tai yra genocidinis karas. Negalima jo taip nevadinti, matant šimtus nužudytų civilių, palaidotų broliškuose kapuose. Tačiau, tarptautinės teisės prasme, nemanau, kad šiam momentui Rusija yra konkrečiai įvardinta, kaip genocidą vykdanti valstybė.
– Ukrainos žmonėms teko bėgti iš savo šalies, tą fiksuojate parodoje. Nors Rusijos siena yra tik už 30 kilometrų, tačiau ir Tauragę saugia tarpine stotele pasirinko keli šimtai ukrainiečių. Kodėl NARA komanda atvyko reportažo daryti būtent čia?
T. Valkauskas: Kartu su mano bendradarbių Mindaugu Drigotu prieš keletą mėnesių jau dirbome prie istorijos apie ukrainietes, atvykusias į Lietuvą ir čia dirbančias. Mindaugas paskutiniu metu darė ir daugiau pasakojimų apie ukrainiečius Lietuvoje. Tokiu būdu ir atsidūrėme Tauragėje, nes sužinojome, kad jūsų meno mokykloje dirba ukrainietės, norėjome papasakoti apie tai.
– Parodos atidarymas yra paramos akcija. Lėšos, surinktos šios parodos metu, bus paaukotos į asociaciją „Lygiai“, renkančiai paramą ir teikiančiai pagalbą seksualinę prievartą patyrusioms moterims ir mergaitėms Ukrainoje. Karo metu daug nukentėjusių. Kodėl parodos autoriai kviečia aukas rinkti būtent moterims ir mergaitėms?
T. Valkauskas: Tiesiog manome, jog tai yra svarbu. Kiekvieno karo metu masiškai yra prievartaujamos moterys ir mergaitės, turime joms padėti.
Kai pirmą kartą pristatinėjome parodą, rinkome pinigus į fotografo ir savanorio Algirdo Bako fondą „Lašas jūroje“, nes matėme, kaip Algirdas dirba, kiek jam yra svarbu padėti ukrainiečiams. Jis nuolat pats važiuoja į Ukrainą, tad surinktus pinigus naudoja, stebint ko iš tiesų reikia žmonėms vietoje. Tai yra maža ir tiksli iniciatyva. Taip pat ir su asociacija „Lygiai“. Matome, kad ši pagalba gali būti suteikta greitai ir tiksliai. Džiaugiamės, kad pinigai, kurios parodos metu surinkome Klaipėdoje, pavyko paaukoti į „Lygiai“. Šios lėšos sudarė dalį sumos, už kurią buvo nupirkta mobilioji ginekologijos stotis.
Kviečiame aukoti ir Jus. Kartu galime prisidėti prie didelio darbo.
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ (Dariaus ir Girėno g. 5) paroda „Ukraina: lūžio būsena“ bus eksponuojama iki rugsėjo 8 d.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
