Tėtis – vyriškumo, santūrumo, ramumo įsikūnijimas

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

5330

Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena, ir turbūt mažai yra šeimų, kuriose ši šventė nešvenčiama. Santūrūs lietuviai, ypač vyrai, dažnai nemoka reikšti jausmų, tačiau ir jie nori dėmesio, padėkų, tad tikrai nudžiunga sulaukę gražių žodžių iš savo vaikų, anūkų. Kaip savo tėčius prisimena gerai žinomi šiauliečiai, už ką jiems labiausiai dėkoja?

Kun. generalvikaras, soc. m. dr. Saulius Matulis:

– Mano tėtis Petras mirė, kai man buvo 10 metų. Iš vaikystės likęs prisiminimas – tėtis nebuvo labai religingas, bet per šv. Velykas, kai anksti ryte prasidėdavo Prisikėlimo Mišios, labai stebėdavausi, kad jis keldavosi 6 val. ryto. Maudavosi plačias galifė kelnes ir būtinai eidavo velykinės išpažinties. Niekada šių mišių nepraleisdavo.

Jis buvo paprastas darbininkas, dirbo Utenos trikotažo fabrike. Mes gyvenome Antalieptėje, jis į fabriką važiuodavo autobusu ir nelabai turėjo laiko su manimi mažiuku užsiimti. Pamenu, kultūros namuose dieną – vaikams, o vakare – suaugusiesiems rodydavo kino filmus. Kartą jis bandė mane vakare nusivesti į kiną, bet filmas buvo skirtas suaugusiems ir manęs neįleido. Tėtis tuomet irgi nėjo į filmą, bet likęs prisiminimas – liūdesys, kad kartu į kiną negalėjome nueiti.

kunigas-matulis.jpg

Tėčiui buvo kraujo vėžys. Jis sunegalavo, važiavo gydytis į Vilnių ir ten ligą jam apgydė. Prisimenu, buvau laimingiausias tada, kai su mama važiavome į Vilnių, grįžome kartu iš ligoninės ir aš labai džiaugiausi, kad tėtis pasveiko.

Po trejų metų liga sugrįžo. Nuvažiavo tėtis į Zarasus pas gydytojus, o po penkių dienų mirė. Tai buvo balandžio 9 d. Kaip šiandien atsimenu, atvažiavo krikšto mama su krikšto tėčiu. Mes gyvenome prie Šventosios, prie namo buvo toks pylimas. Ji nuo to pylimo nusileido, apsikabino ir pasakė: „Sauliau, tėčio nebėra.“ Man širdy kažkas trūko. Vaikas dešimties metų nelabai ką suvoki, bet supratau, kad jo nebėra. Kilo spontaniškas verkimas.

Labai mėgdavau eiti į kiną. Tą dieną turėjo rodyti filmą „Baltosios rožės juodajai mano seseriai“. Į kiną nenuėjau, filmo iki šiol taip ir nepamačiau, bet pavadinimas išliko atminty.

Kai tėčio nebeliko, gyventi nebuvo lengva. Bet vaikas esi vaikas, mamos rūpestis buvo begalinis. Negyvenome pasiturinčiai, mama buvo paprasta darbininkė, bet meilės, dėmesio, rūpesčio – visko užteko.

Vaikas būdamas, grįžinėdavau iš mokyklos vis žiūrėdavau, kaip kiemo varteliai uždaryti. Pagal tai matydavai, ar yra tėtis namo pietų parėjęs, ar nėra. Kai jis jau buvo miręs, o pamatydavau vartelius uždarytus taip pat, kaip tėtis uždarydavo, net suvirpėdavau nuo minties, kad tėtis gal nemiręs. Toks buvo vaikiškas tikėjimas, kad gal jį rasiu...

Dabar, būdamas kai kurių žmonių dvasios tėvu, vis aiškiau suvokiu, kad tėvo vaidmuo ne mažiau svarbus šeimoje nei mamos. Prisimenu savo tėtį kaip vyriškumo, santūrumo, ramumo įsikūnijimą. Kai kildavo konfliktinių situacijų tarp kaimynų, jis pykčiu ir barniu neatsakydavo, ramiai reaguodavo. Ir išeidavo laimėtojas, o toje vietoje nepadaugėdavo pykčio.

Dabar matau vaikus, besirengiančius šv. Komunijai, o jų mamos kažkodėl būna vienos. Nežinau, gal tėčiai labai užsiėmę, bet juk ypač berniukui tėvas labai svarbus. Vaikystėje tai ne iš karto pasimato, bet vėliau viskas tampa labai reikšminga.

Manau, kad mano tėtis džiaugtųsi, žinodamas, kad tapau kunigu. Mano močiutė, tėčio mama, turėjo tris sūnus ir norėjo, kad nors vienas jų taptų kunigu, labai meldėsi. Nė vienas sūnus kunigu netapo, bet anūkas tapo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt