Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
2018 m. portalas DELFI buvo paskelbęs „Tautos gydytojo“ rinkimus. Konkurse šešioms nominacijoms buvo siūlyti geriausi Lietuvos medikai ir gydymo įstaigos. Konkursas tapo itin populiarus ir veik 50 tūkst. mūsų šalies gyventojų dalyvavo balsavime. Nominacijoje „Geriausias specialistas“, kurioje buvo pasiūlyti 107 gydytojai, geriausiuoju išrinktas Vilniaus universiteto Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovas prof. Saulius Ročka.
Šį konkursą prisiminiau šių metų vidurvasarį, kai sužinojau, kad į Šiaulių medicinos kliniką „Pirmoji viltis“ šis gydytojas kas mėnesį atvyks konsultuoti. Med. dr. Saulius Ročka yra Lietuvos neurochirurgų draugijos, Baltijos neurochirurgų asociacijos ir Europos neurochirurgų draugijų asociacijos (EANS) narys. Stažavosi Škotijoje, JAV, Švedijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Profesorius konsultuoja galvos patologijos srityje, tai yra dėl galvos ir nugaros smegenų kraujagyslių ligų, epilepsijos, hidrocefalijos, įvairių galvos smegenų traumų gydymo, onkologinių susirgimų, taip pat konsultuoja vaikus.
Interneto portalas Pincetas.lt spausdina atsiliepimus apie gydytojus. Visokių nuomonių ten gali rasti, todėl nustebino apie gydytoją S. Ročką vien teigiami atsiliepimai ir padėkos žodžiai: „Ačiū, daktare!“ O tų atsiliepimų dešimtys. Jie paprastučiai, be literatūrinių įmantrybių, bet talpinantys žmonių, kuriems gydytojas padėjo, jausmus. „Dėl šio daktaro auksinių rankų mūsų dukrytė gali vėl džiaugtis vaikyste“, „Gyd. Saulius nuoširdžiai atliko savo darbą, nuoširdžiai rūpinosi mano tėčiu“, „Prieš mėnesį prof. S. Ročka labai sėkmingai išoperavo galvos smegenų dangalų gerybinį naviką. Esu labai dėkinga gydytojui“, „Aš nežinau kitų pranašumo požymių, išskyrus gerumą. Gerumas daktaro akyse, rankose ir širdyje. Tik tokie gydytojai, pilni gėrio, gali gydyti vaikus. R. Raugalas ir prof. S. Ročka – mūsų Emanuelio angelai sargai“ – atsiliepimus galima tęsti ir tęsti.
Kalbant apie profesoriaus S. Ročkos šeimą, tetinka vienas apibūdinimas – gydytojų dinastija. Profesorius pasakoja, jog, renkantis specialybę, kito kelio tarsi ir nebuvo – abu tėvai gydytojai. Tėtis buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologinės fiziologijos ir farmakologijos katedros docentas, mama – gydytoja parazitologė. Tiesa, dinastija tęsiama: žmona – šeimos gydytoja, sūnus – medicinos studentas, jaunėlė dukra dar mokinė.
cmykimg0236.jpg
Profesorius mielai dalijasi pokyčiais ir medicinos progresu Lietuvoje. Kalbėdamas apie kolegas, sako, kad gydytojai, turėdami galimybių matyti pasaulį, tobulėja. Palaipsniui atsiranda ir naujausia medicininė aparatūra, tad klinikinė medicina nebesiskiria nuo Europos standarto, o kai kur ji ir pažangesnė. Dabartiniu metu trūksta tik didesnio postūmio mokslo ir tyrimų srityje.
Profesorius gana reiklus sau. Jo nuomone, mokytis ir tobulėti turi visą gyvenimą, nes tai, kas atrodė neįmanoma prieš keletą metų, dabar jau turi klinikinių sprendimų. Profesorius medicinos srityje daug bendradarbiauja su užsienio valstybėmis, bet pats, supratau, atsidavęs savo šaliai ir nenusiteikęs rinktis pastovaus gyvenimo užsienyje. Be dėstytojavimo Vilniaus universitete nuo 2002 m., nuo 2014 m. tris savaites kiekvienais metais moko Europos rezidentus neurochirurgų draugijų asociacijos mokymo komitete bei nuo 2017 m. Brno veda praktinius kursus rezidentams, kai mirusiesiems laboratorijose daromos operacijos.
Nugirsta istorija. Viena šiauliečių šeima ieškojo Vokietijoje gydytojo, galinčio išoperuoti vieno šeimos nario auglį galvoje. Vokiečiai tarstelėjo, girdi, ko jūs ieškote svetur, kai pas save turite puikiausią tos srities chirurgą S. Ročką.
Dabar madinga klausti apie laisvalaikį, mėgstamą knygą, filmą, muziką. Paklausiau to ir profesoriaus. Jis nusišypsojo ir tik paminėjo mėgstamiausią knygą. Pasirodo, tai neurochirurgijos vadovėlis. O laisvalaikis profesoriui – tai miegas, nes jam laiko nuolat trūksta.
Baigęs šį tekstą, pamąsčiau, jog prie jo tiktų profesoriaus nuotrauka operacinėje, ir paklausiau jo, ar nerastų tokios nuotraukos savo archyve. Profesorius mandagiai atsakė, jog operacinėje jis operuoja, o ne fotografuojasi.
Reklama