Abiturientė, kuri svajoja tapti pareigūne ir dainuoti, nesibodi pamelžti karvę, moka vairuoti traktorių… Ir net virinti bandė

Alytus

Melanija Meilutė.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

18113

Melanija Meilutė – iš pažiūros rami ir gležna šviesių plaukų mergaičiukė. Bet tai tik apgaulingas pirmas įspūdis. Rytoj jai sukaks 18 metų, jau kitais metais ji baigs M. Gustaičio gimnaziją Šeštokų vidurinio ugdymo skyriuje ir rinksis tolesnį savo gyvenimo kelią.

„18 metų – tai ne priežastis nepasakyti mamai ir močiutei, kur einu ir kada grįšiu. Manau, 18 dar nereiškia, kad galiu neklausyti mamos. Aš visada pasisakau, kur einu, o pažadėjusi sugrįžti 10 valandą vakaro, negaliu vėluoti nė minutės. Lekiu per kaimynų sodelius, kiemus, kad tik nepavėluočiau. Taip jau įpratau“, – šypsosi kalbėdama Melanija. Bendraujant su ja supranti, kad tai be galo veržli, talentinga, nepaprastai atsakinga jauna asmenybė, kurios visos veiklos ir pomėgiai veda į jos užsibrėžtą tikslą. „Man nesunku buvo pasirinkti nė dalykų, kuriuos mokausi, nė egzaminų, kuriuos laikysiu. Aš žinau, ko labiausiai noriu“, – tikina ji. Visa Melanijos Meilutės iš Šeštokų produktyvi veikla itin matoma.
Krikšto mamos pavyzdys paskatino norą tapti pareigūne
Tądien, kai svečiavausi jų jaukiuose namuose, Melanija buvo sugrįžusi iš iškilmingo renginio Angelų sargų dienai paminėti, parsivežusi padėką, kuri puikavosi padėta ant komodos. „Aš nuo 14 metų esu policijos rėmėja, tad dalyvauju Angelų sargų dienai paminėti rengiamuose renginiuose, padainuoju, o šiemet gavau ir padėką“, – pasakoja ji ir prisipažįsta, kad jai patinka būti policijos rėmėja, dalyvauti šioje veikloje, atlikti jai skirtas užduotis. Ji rodo Lazdijų rajono mero Artūro Margelio Angelų sargų dienos – policijos šventės proga įteiktą padėką už nesavanaudišką pagalbą policijai ir teisėtvarkos stiprinimą rajono savivaldybėje. Ši padėka jai itin svarbi.
Iš kur toks didelis noras tapti policijos pareigūne ir tvirtas apsisprendimas studijuoti teisę ir policijos veiklą? „Krikšto mamos pavyzdys. Aš nuo mažens savo namuose matydavau policijos pareigūnus, žmones su uniforma. Kai buvau maža, fotografuodavausi su pareigūnais, prie policijos automobilių ir man tai patiko. Vėliau rimtai pradėjau galvoti, kad ir aš norėčiau tapti pareigūne“, – sako ji. Melanija prisipažįsta, kad jos neatbaido nė pasakojimai apie sunkias minutes šiame darbe, nė spaudoje vis pasirodantys neigiami straipsniai.
„Aš noriu saugoti, ginti, padėti. Jaučiu pareigą Lietuvai. Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, manau, kad turiu atsidėkoti tiems žmonėms, kurie iškovojo laisvę ir dėl jų pasistengti. Apie užsienį negalvoju, manau, kad gyventi galima ir Lietuvoje, jei labai stengsiesi. Aš pati stengsiuosi, o ir mama visada sako, kad aš galiu. Krikšto mama labai padeda“, – tikina ji ir prisipažįsta, kad yra itin prisirišusi prie savo šeimos, namų. Jai namai – šventovė, tad ir iš Lietuvos nenori niekur išvykti.
O kaip patarimai – stoti į konservatoriją? „Muzika visada bus su manimi, bet pirmiausia bandysiu stoti į teisę ir policijos veiklą. Senelis vis sakydavo, kad būčiau pilote, mama pataria mediciną studijuoti, krikšto mama nori, kad išpildyčiau jos svajonę – dainuočiau, bet aš žinau, ko noriu aš“, – sako ji. Melanija tvirtai nusistačiusi prieš alkoholį, rūkymą, tai jos nedomina, ji turi kur kas įdomesnių veiklų.
Šūsniai diplomų, padėkų ir iškarpos iš laikraščių
Pasiteirauju, kas gi jai tokį vardą išrinkęs – juk daugelis suklūsta išgirdę ir net pagalvoja, kur čia vardas, o kur pavardė. „Pavardė trumpa, tad ieškojau ilgesnio vardo. Melanijos vardas – šventas vardas, jį maldaknygėje suradau“, – sako mama Daiva Meiluvienė. Mergaitę užaugino mama ir seneliai. „Krikšto mama mane taip pat labai myli. Ji – man kaip mama, o ir panašios mes abi, net mokykloje man mokytojai dažnai sako, kad aš kaip teta“, – prisipažįsta ji.
Melanija dainuoja nuo pat mažens – pasak jos, kai tik pradėjo kalbėti, tada iškart ir uždainavo. „Aš labai anksti pradėjau kalbėti, tada ir uždainavau. Buvau išmokusi tokią humoristinę dainelę, kurią nugirdau iš senelio“, – juokiasi Melanija ir čia pat uždainuoja, tad smagiai pasijuokiame. Jau ketvirtus metus lanko Lazdijų meno mokyklą, dainavo šios mokyklos ansamblyje „Čikita“, ji ne kartą yra dalyvavusi „Dainų dainelės“ respublikiniuose turuose. Kultūriniai renginiai Šeštokų, Krosnos kultūros namuose neapsieina be Melanijos dainų, ją dažnai išvysti scenoje dainuojant ir įvairiuose rajoniniuose renginiuose, ją kviečia ir mūsų rajono bendruomenės į savo šventes, dalyvauta festivaliuose užsienyje, jos pavardė dažnai šmėžuoja rajoninėje spaudoje. „Renku visus laikraščius, kur esu minima, kartais smagu prisiminti, pavartyti, pažiūrėti nuotraukas“, – sako ji. Melanija dėlioja ant stalo padėkas, diplomus. Per dvylika metų jų susikaupė daugybė – ir už puikų dainavimą, ko gero, daugiausia.
„Turiu tokią Dievo dovaną, tad privalau ja dalintis su kitais. Pažįstami, giminaičiai, kaimynai, dažnai svečiams atvykus, paprašo padainuoti, pagroti. Tai aš ir ilgus nagus nusikerpu, kad galėčiau groti. Juk žmonės atvažiavo manęs paklausyti, negaliu jų nuvilti. Ir Lazdijų meno mokyklą lankau norėdama pagilinti žinias, dainuoju visur, kur tik kviečia dalyvauju“, – sako jaunoji dainininkė. Melanija groja pianinu, brazdina gitara. „Gitarą kažkada nupirko mama, ji gulėjo kažkur palėpėje. Kartą sumaniau pabandyti ir iš darbo sugrįžusiai mamai jau truputėlį sugrojau, tuomet ir pradėjau vis daugiau laiko leisti su gitara“, – sako mergina, kuri sugebėjo išmokti groti gitara savarankiškai. Ji dainuoja lietuviškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, moka ne tik dzūkiškai, bet ir suvalkietiškai, dainuoja ir žemaitiškai. Ir tądien ne tik pasikalbėjau, bet ir paklausiau koncerto, kurį čia pat savo namuose surengė Melanija. „Mes kai susirenkame, visi dainuojame“, – tikina ji. Mat šioje šeimoje dainuoja visi. Senelis buvo žinomas šio krašto giedotojas, dainuoja ir močiutė, gražius balsus turi ir tetos, ji ir su mama namuose dažnai padainuojančios kartu. Ar nepabosta nuolatiniai prašymai vakarėliuose pagroti, padainuoti? „Aš jau įpratusi, žinau, kad reikės, tad mielai sutinku. O štai prieš pasirodymą scenoje svarbiausia reikia gerai išsimiegoti“, – sako ji. Šokti jai taip pat patinka, o ir kitus ji dar pamokanti, lankė ir gimnastiką. Ji – itin universali. „Man ir mokytojai mokykloje taip sako“, – kukliai prisipažįsta ji. Padėkos tarsi primena apie laimėtas prizines vietas už dailės darbus. „Mano pirmoji mokytoja – Irena Bernatonienė, tad visi piešėme, visi buvome dailininkai. Dažnai mūsų darbai būdavo įvertinti, tad net į Seimą buvome nuvykę“, – pasakoja mergina. O aš vis lenkiu pirštus skaičiuodama Melanijos veiklas, vis tikėdamasi suskaičiuoti. Skaitovų konkursams ją ruošė lietuvių kalbos mokytoja, o ji niekada neatsisakydavo. Įvairių dalykų olimpiados – tai neįkainojama patirtis ir galimybė įvertinti savo žinias, tad mokytojai itin skatina dalyvauti.
Ir mokyklos renginiuose Melanija „sukasi“, rašanti scenarijus, stengiasi sugalvoti vis kažką naujo, įdomaus, o ir laiko atrandanti. O štai ant stalo gula diplomai, pažymintys pasiekimus bėgimo, kvadrato varžybose, kitose sporto šakose. Jos pasiekimų kolekcijoje puikuojasi ir politiko Ramūno Karbauskio padėka, parsivežta iš Naisių. Visos jos veiklos labai skirtingos, bet kartu vedančios į vieną tikslą, apie kurį taip svajoja Melanija šiandien. „Na, taip, kai pagalvoju, aš turiu būti sportiška, ugdyti ištvermę, dirbant policijoje to prireiks, o ir muzikos niekuomet neatsisakysiu. Aš į viską žvelgiu meniškai, į kiekvieną darbą“, – tikina mergina. Ji myli gyvūnus, net lakuotais nagučiais nesibodi pamelžti karvę, moka vairuoti traktorių ir net bandė virinti.
Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi
Matyt, tą gerai žino Melanija, o gal taip jau gyvenime susidėliojo. Senelis ją nuo šešių metų jau mokė važiuoti traktoriumi. „Tas traktorius sunkiai užsikurdavo, tiesiog reikėdavo žinoti, kaip tai padaryti. Kartą vyrai kuria, niekaip neužveda, o Melanija tada dar mažiukė buvo, bet ji buvo to išmokyta, tad įlipusi užkūrė. Oi, buvo juoko visiems“, – pasakoja Melanijos mama Daiva Meiluvienė. Taip jau Melanija auklėjama, kad reikia daug ką mokėti, o ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. „Galėčiau dar būti veterinarė. Labai myliu gyvūnus“, – sako ji ir rodo nuotrauką, kurioje ji su lakuotais nagučiais karvę melžia. „Man patinka, tik kad jau tų karvių nebelikę, bet jei kaimynai paprašo, man tikrai nesunku, man net patinka“, – sako ji. Vargu, ar visos jaunos panelės išdrįstų apie tai prasitarti. O jai nė motais. Ant scenos ji pasipuošusi sceniniais drabužiais, dailiai sušukuoti plaukai, saikingas makiažas, o namuose – ir daržus ravinti. „Scena yra scena, o daržus nesunku ravėti – juk aš neraviu jų ištisus metus“, – sako šypsodamasi ji.
Melanija šiandien ir pati juokiasi iš savo noro išbandyti senelio suvirinimo aparatą. „Mane kaip krestelėjo, bet greitai viskas užsimiršo ir aš vėl paskui tėvuką ėjau“, – tikina ji ir pasakoja, kad nuo mažens matydama, kaip senelis virina ir kokią dainą užtraukia, taip ir ji tas dainas išmokusi, o ir daugybę kaimiškų darbų, kurių ji visai nesigėdija.
Melaniją užaugino mama, seneliai, tad nuo mažens ji nebuvo lepinama, atvirkščiai – ją mama visada mokė dalintis, o kiti dargi sakantys, kad vienturtė, tai, žinoma, išlepinta. „Tikrai nesu lepūnėlė, bet jei dalintis, tai dalintis. Kartais visus saldainius išdalindavau, o man pačiai nelikdavo. Kai kieme bedūkdami išalkdavome, tai ir batonus, duoną pradėjau iš namų nešti. Mama negailėdavo, o dabar visi pasijuokiame iš to mano noro dalintis“, – prisipažįsta ji. Melanija užaugo kartu su gatvės berniukais, jie visi taip „duodavosi“, kad vasaros sezono vienas dviratis neatlaikydavo, dažnai reikdavo kito. „Aš įpratusi bendrauti su berniukais – juk kai augau, mūsų gatvėje mergaičių nebuvo, dabar jaunesnių draugių iš savo gatvės jau turiu“, – pasakoja mergina.
Ji visada turi ką veikti. O kaip viską suspėja? „Aš visus darbus nuo ryto iki vakaro esu susiplanavusi, taip jau įpratusi. Suspėju viską, o ir mama pritaria mano veikloms ir skatina. Svarbiausia, kad nenukentėtų mokslai“, – sako Melanija. Mokslai, popamokinė veikla, o kaip meilė? „Užtenka laiko viskam, – šypsodamasi sako ji ir priduria. – Tikrai.“ Ir tuoj į rankas paima gitarą ir vėl užgroja, uždainuoja šįkart dainą, išmoktą iš pageltusio mamos sąsiuvinio.

Dineta Babarskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt