Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Antrasis taiklus šūvis – taip galima pavadinti Šiaulių Gegužių progimnazijos istorijos mokytojo Sergejaus Staponkaus pastangas pamokas padaryti kur kas įdomesnes. Pernai jis mokinių paprašė atnešti seniausią namuose turimą relikviją ir sulaukė originalios, knygnešių platintos XIX a. knygos „Aukso altorius. Šaltinis dangiškų skarbų“, o šįmet viena penktokė jam atnešė kelias majoro Leono Virbicko nuotraukas. Kas buvo L. Virbickas ir kuo jis svarbus Lietuvai?
Neeilinė asmenybė
Istorijos mokytojas, baigiantis mokslo metams, vėl paprašė penktokų atsinešti seniausią namuose laikomą relikviją, tik šįkart tai turėjo būti fotografija.
„Mes panašių projektų esame darę, pavyzdžiui, apie seniausią turimą knygą. Bandant su istorija susipažinti iš arčiau, paliesti žymių žmonių daiktus, relikvijas, norisi sudominti ir vaikus. Istorija nėra tik vadovėliuose. Taip gimė projektas „Ką kalba nuotraukos?“ ir atsirado mokiniams galimybė užsidirbti kreditų ar pažymį“, – apie projektą pasakojo Sergejus.
Mokiniai turėję papasakoti, kokie žmonės pavaizduoti nuotraukose, kokiomis aplinkybėmis, kada daryta fotografija, kas tas žmogus buvo, kuo jis ypatingas. Vienintelė tos klasės penktokė Viktorija Džiugytė įvykdė mokytojo skirtą užduotį ir jį kaip reikiant nustebino.
„Iš klasės ji vienintelė atnešė nuotrauką, bet labai įdomią. Toks lobis! Toks giminaitis – garbė ir Šiauliams, ir Lietuvai, ir jų šeimai, nes ne kiekvienas karys galėjo tapti Ministro asmens sargybiniu“, – džiaugėsi mokytojas.
S. Staponkus pasakojo, kad L. Virbickas – vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos savanorių, garsaus Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro asmens sargybinis, kuris 1929 m. gegužės 6 d. Kaune, prie Valstybės teatro, per pasikėsinimą į Ministrą buvo sunkiai sužeistas. Taip pat L. Virbickas vadovavo vienam iš dviejų didžiųjų Lietuvos šarvuotų traukinių – „Kęstučiui“. Bet apie viską nuo pradžių.
Kas buvo Leonas Virbickas?
„Leonas Virbickas buvo mano mamos brolis. Mama Elzbieta Virbickaitė-Sruogienė buvo jaunesnė už Leoną 6-eriais metais. Man tikras dėdė“, – pasakoja Ona Džiugienė. Būtent jos anūkė į istorijos pamoką atnešė vertingas nuotraukas.
L. Virbickas gimė 1896 m. rugpjūčio 25 d. Lankaičių kaime, Skaistgirio valsčiuje, Šiaulių apskrityje.Mama ir sesuo namuose jį išmokė skaityti. 1912 m. jis baigė Žagarės dviklasę mokyklą, o 1919 m. – Šiaulių gimnazijos šešias klases, kur pradėjo rašyti poeziją. Vėliau savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigė karo aviacijos mokyklą ir pradėjo savo karjerą – nuo pirmos oro eskadrilės sandėlių prižiūrėtojo iki majoro.
1924 m. gegužės 17 d. L. Virbickas buvo perkeltas į Šarvuočių rinktinę eiti šarvuoto traukinio „Kęstutis“ vado pareigas. Šarvuočių rinktinė organizuota 1924 m. sausio 1 d., reorganizavus šarvuotųjų traukinių, tankų ir šarvuotųjų automobilių dalinius. Rinktinės pagrindas buvo pusiau šarvuotas traukinys „Gediminas“, pradėtas formuoti 1920 m. rugpjūčio 25 d. Spalio mėn. traukinį pagrobė lenkai, bet lietuviai jį atsikovojo.
1921 m. kariuomenei atiteko ir antrasis šarvuotas traukinys „Kęstutis“. Abu jie sudarė šarvuotų traukinių pulką.
L. Virbickas už pasižymėjimą fronte ir nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais (5 laipsnio), II rūšies Vyties kryžiaus (3 laipsnio,) DLK Gedimino ordinu, Savanorių, Lietuvos nepriklausomybės ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais, Šaulių žvaigžde ir Tuniso „Nichan Iftikar“ 4 laipsnio ordinu.
Ūkininkų sūnus
L. Virbicko dukterėčia pasakojo, kad būsimo majoro tėvai buvo gana pasiturintys ūkininkai, turėjo daug žemės, o šešis vaikus – Leoną, Julijaną, Steponą, Aleksandrą, Julioną ir Elzbietą – auklėjo katalikiškai, šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos vertybės.
„Kai Leono sesuo Julijana ištekėjo, liko brolis Steponas ir mano mama Elzbieta – jauniausia. Mama ištekėjo, o ūkyje liko dėdė Steponas su 49 ha žemės, iš kurių 12 ha priklausė mamai. Dėdė Steponas priklausė Šiaulių organizacijai, o Leono jau Lankaičiuose nebuvo, savo žemės 10–12 ha pardavė kaimynams Norgilams. Mano paskaičiavimais, nedalintas ūkis buvo apie 60 ha žemės“, – teigia O. Džiugienė.
Ilgėjosi Lietuvos
O. Džiugienės dėdė į Vakarus pasitraukė 1944 m., o ji gimė 1943 m. „Prasilenkėme – prisiminimų jokių, tik laiškai, rašyti S. Sirtauto, o ne Virbicko pavarde“, – sako moteris.
Iš pradžių Leonas gyveno Zeedorfo lietuvių pabėgėlių stovykloje, Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Sent Pitersberge. Įsikūręs už Atlanto L. Virbickas aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Ilgai pirmininkavo Atgimimo Sąjūdžiui. Išvykęs toli nuo gimtinės, savo meilę Lietuvai sudėjo į eilėraščių knygą „Ilgesio posmai“.
„Gal 1956 m. po ilgos tylos gavome laišką iš Amerikos, pasirašytą S. Sirtauto. Mes dar galvojome, kas tas žmogus, rašantis iš svetimos šalies, o mamai skruostu ritosi džiaugsmo ašaros. „Brolis atsirado“, – džiaugėsi mama, daug neaiškindama mums, vaikams. Jis buvo mums antras tėvas. Dažnai pasiekdavo mus siuntiniai, kuriuose audiniai, drabužiai. Ir visuomet jis klausdavo, kaip ta Lietuvėlė, kaip mes čia gyvename. Visą laiką jautėsi ilgesys ir meilė tėviškei“, – pasakojo O. Džiugienė.
Palikuoniai sugrįžta
L. Virbickas su žmona Marija iš Lietuvos išsivežė ir sūnų Vytį, gimusį 1938 m. vasario 16 d. Vyčio žmona – lietuvė Algutė, kilusi iš Druskininkų. Jiedu užaugino sūnus Dainių, Liną, Vidą ir dukrą Rimą.
„Algutė, Vyčio žmona, lankėsi viena du kartus, o abu su Vyčiu ir Viduku – irgi du kartus. Paskutinis susitikimas buvo 2013 m. spalį Raudondvaryje, Kauno r. Po dėdės mirties 1994 m. dėdienė Marija dalyvavo Dainų šventėje, Vilniuje, jau būdama 81 metų amžiaus“, – prisimena O. Džiugienė.
Ji pasakoja, kad dar po metų Marija vėl atvažiavo, kai Veiveriuose buvo atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šiam paminklui ji aukojo pinigų ir prašė, kad L. Virbicko pavardė būtų iškalta tarp kitų minimų pavardžių. Marija mirė 2011 m. sausio 11 d.
Norėjo JAV auginti žagarvyšnes
Pasak O. Džiugienės, dar Lietuvoje 1938 m. L. Virbickas išėjo į pensiją turėdamas majoro laipsnį, buvo įsikūręs Lieporiuose, augino vynuoges, puoselėjo sodą. Gyvendamas išeivijoje jis taip pat prižiūrėjo savo sodelį, augino gėles, o dėdienė dirbo.
„Prašė ir mūsų, kad atsiųstume žagarvyšnių kauliukų, išsiuntėme voke, bet nežinau, ar užaugo, ar ne. Tai buvo Brukline. 1976 m. jis atsikėlė į Floridą“, – pasakoja L. Virbicko dukterėčia.
Siuntinių sulaukdavo ir Lietuvoje likę giminaičiai. Lauktuves vykdavo pasiimti į Žagarės paštą, nes į Skaistgirį jų neveždavo. O už Atlanto jis pasirūpindavo daug kuo – giminaičiams siųsdavo avalynę (net prašė, kad atsiųstų kojų padų antspaudus), medžiagų gabalus, paltus, sukneles. Ir viso to labai prireikdavo, mat O. Džiugienė turėjo dar dvi seseris.
„Buvo atsiuntęs net odos ir padams medžiagos. Padarė mums visoms 3 poras žieminių batų, o likusią odą pardavė“, – prisimena O. Džiugienė.
Brangenybė
O. Džiugienė buvo išsaugojusi kelias dėdės nuotraukas, jose – uniformuotas, pasitempęs lietuvis, tačiau jas moteris atidavė L. Virbicko marčiai Algutei, viešėjusiai Lietuvoje. Bene labiausiai dukterėčia brangina knygą, kurioje pasirašė pats L. Virbickas.
„Geriausias ir brangiausias palikimas – knygoje „Ilgesio posmai“ autografas, padėtas paties dėdės ranka „1992 m. 3 – 13 Onutei L. Virbickas“, – džiaugiasi O. Džiugienė. L. Virbickas mirė Sent Pitersberge, Floridoje, 1993 m. kovo 25 d.