PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Politika2020 m. Sausio 4 d. 18:43

A. Merkel ir jos palikimas Vokietijai, Europai ir pasauliui

Pasaulis

Flickr.com nuotr.

Reporteris AustėjaŠaltinis: Etaplius.lt


112310

Jau labai greitai Vokietijoje baigsis ilga era – šalies kanclerė Angela Merkel po ilgų valdymo metų nusprendė 2021 m. palikti aktyvią politiką ir nebesiekti dar vienos kadencijos jau 14 metų užimame poste.

Tačiau ką ši stabilumo simboliu tapusi politikė įgyvendino per savo valdymo metus? Ką ji vis dar sieks įgyvendinti ir koks bus jos palikimas? Portalas DW apžvelgė jos vadovavimo Vokietijai metus.

Ne kartą buvo spekuliuojama apie ankstyvą A. Merkel atsistatydinimą, ypač kai jos vadovaujamų Krikščionių demokratų partijos koalicija su Socialdemokratais pasiekdavo eilinį akligatvį. Tačiau A. Merkel išliko Vokietijos kanclere ir siekia išlaikyti savo postą iki kitų rinkimų. Ji daugybę metų išlaiko platų visuomenės palaikymą. Nors šalį valdanti „didžioji koalicija“ susilaukia daugybės kritikos, net ir tie kritikai nori ją išlaikyti kanclerės poste bent iki 2021 m.

Viena iš frazių, kurią A. Merkel vartojo 2013 m. rinkimuose, buvo „Jūs mane žinote“. Ši žinutė reiškė vieną paprastą mintį – „jūs galite manimi pasikliauti ir žinote, ko iš manęs tikėtis“. Ši frazė puikiai iliustravo ir jos buvimą visų šalies politinių diskusijų epicentre, o visos politinės kampanijos buvo pritaikytos prie jos asmenybės.

Dramatiški pokyčiai

Vokietija ir pasaulis nukeliavo pakankamai ilgą kelią nuo 2005 m., kai A. Merkel tapo šalies kanclere pirmą kartą. Šiomis dienomis politika Vokietijoje tapo kaip niekad poliarizuota, lyginant su pora pastarųjų dešimtmečių: dešiniųjų populistų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) yra atstovaujama visų federalinių žemių parlamentuose, kai kuriose rytinėse žemėse tai yra antra pagal galingumą politinė jėga ir stipriausia opozicinė partija federaliniame parlamente Bundestage. Tradicinės didžiosios partijos – A. Merkel krikščionys demokratai (CDU) ir ypač socialdemokratai (SPD) – prarado gan didelę dalį savo palaikymo.

Tarptautinė situacija taip pat gerokai trapesnė.

„Dienos, kai mes galėjome visiškai pasikliauti kitais, tapo praeitimi“, – dar 2017 m. teigė A. Merkel, kai naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi kvestionuoti NATO reikalingumą. Dar prieš metus, nors ir menka persvara, Jungtinė Karalystė nubalsavo pasitraukti iš ES.

A. Merkel biografas Ralphas Bollmannas yra įsitikinęs, kad nuo „Brexit“ referendumo ir D. Trumpo išrinkimo kanclerė įžvelgė „labai rimtą Vakarų demokratijų krizę“. Pasak jo, A. Merkel paskutinių valdymo mėnesių tikslas yra „nepalikti Vokietijos ir, kiek jai leidžiama, Europos ir pasaulio chaose“.

A. Merkel niekada nebuvo didelė vizionierė, todėl skirtumas tarp jos ir, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono yra gan akivaizdus. E. Macronas visai neseniai išleido šūsnį pasiūlymų, kaip galima būtų reformuoti ES. A. Merkel jie pernelyg nesužavėjo, todėl galiausiai Prancūzijos vadovas ėmė skelbti apie NATO „smegenų mirtį“.

Už uždarų durų daugelis pačios A. Merkel partijos narių trokšta, kad ji leistų sau bent truputėlį „užsikrėsti“ E. Macrono troškimu lyderiauti ir, užuot „išvesdama iš krizių“, dažniau pateiktų savų idėjų.

Nekenčiama veikėja ar Vakarų pasaulio gelbėtoja?

Nepaisant to, A. Merkel pakeitė daugybę dalykų. Ir ne tik kaip moteris, kuri sugebėjo susikurti sėkmingą karjerą tuo metu vyrų dominuojamoje sferoje. Ji iki šiol vengia save vadinti feministe, be to, vokiečių savaitraščiui „Die Zeit“ teigė „nenorinti sau priskirti svetimų laurų“.

Ir iš tiesų, kai pradedama kalbėti apie moterų skatinimą dalyvauti politikoje, A. Merkel nuopelnai yra kvestionuojami. Iš vienos pusės, moterų proporcija Bundestage per 14 jos valdymo metų nukrito nuo 42 iki 31 proc. Taigi, kai A. Merkel sako tokius dalykus, kaip „kvotos yra svarbu, tačiau tikslas turi būti lygybė“, ji iš esmės susilaiko nuo pripažinimo, kad blokuodavo savo pačios partijos reikalavimus tas kvotas moterims rinkimuose įvesti.

Iš kitos pusės, ji specifiškai rėmė kitas pavienes moteris, tarp kurių yra tikėtina jos įpėdinė Annegret Kramp-Karrenbauer, dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ar Vokietijos žemės ūkio ministrė Julia Klöckner.

A. Merkel žinutė „jūs mane žinote“ taip pat reiškė ir nuoseklumą. Tačiau iš tiesų ji priimdama sprendimus buvo gan lanksti ir, R. Bollmanno nuomone, „pragmatiška pagal esamą politinę situaciją“. Kaip fizikė ji tikėjo branduoline energetika, tačiau po Fukušimos branduolinės elektrinės sprogimo Japonijoje nusprendė atsisakyti šios energetikos rūšies Vokietijoje. Ji patvirtino homoseksualių asmenų teisę į santuoką, nors, kaip pati teigė, turėjo dėl to „blogą nuojautą“.

Tačiau niekas nėra taip kontroversiška, kaip A. Merkel sprendimas 2015 m. atverti Vokietijos sienas tūkstančiams pabėgėlių, parlamentui nesuteikus teisės net apsvarstyti šio sprendimo. Iškart po to AfD ėmė pulti: kai pabėgėliai nusikalsdavo, aukas AfD įvardydavo „Merkel aukomis“. Kai kuriems ji tapo neapykantos figūra, o kitiems – Vakarų pasaulio gelbėtoja. Galiausiai 2015 m. pabaigoje žurnalas „Time“ įvardijo ją metų žmogumi, kol jos pačios šalyje dešinieji protestuotojai laikė plakatus su užrašu „Merkel turi trauktis“.

Pasitikėjimas politine sistema menksta

Nepaisant šios poliarizacijos, A. Merkel išlieka viena populiariausių politikių, dažnai dominuoja gyventojų apklausose. Tačiau ji puikiai supranta, kokie kontroversiški buvo kai kurie jos sprendimai, ir leido tai suprasti prieš pastaruosius Bundestago rinkimus, teigdama, jog jai buvo gan nemalonu vėl išsikelti kaip kandidatei į kanclerius. Šiomis dienomis A. Merkel nebesivelia į rinkimines kampanijas ir yra vis mažiau įsitraukusi į kasdienę politiką – dauguma jos veiklos vyksta užsienyje.

Žaliųjų partijos parlamentaras Jürgenas Trittinas yra įsitikinęs, kad A. Merkel vis labiau orientuojasi į Europos reikalus ir „koncentruoja visas pastangas į Vokietijos vadovavimą ES Tarybai“ antroje 2020 m. pusėje. Užsienio politikos ekspertai, tokie kaip Roderichas Kiesewetteris, jaučia, kad išties trūksta aiškios užsienio politikos krypties.

„Ji neturi jokios nacionalinės strategijos, kuri akivaizdžiai parodytų Vokietijos interesus ir stiprybes, taip pat ir silpnybes“, – mano R. Kiesewetteris, įsitikinęs, kad Vokietijai reikėtų geriau pademonstruoti, „kaip stabilizuoti savo pačių partnerius pietuose, Ukrainoje ir net Artimuosiuose Rytuose“.

Tačiau „Allensbach“ tyrimų centro atlikta gyventojų apklausa rodo, kad pasitikėjimas politika silpsta ir namuose. Tik 57 proc. apklaustųjų laiko stabilumą viena iš Vokietijos stiprybių, lyginant su 81 proc. 2015 m., o tik 51 proc. gyventojų mano, kad esama politinė sistema yra viena iš šalies stiprybių, lyginant su 62 proc. prieš 4 metus.

Dėmesys Europai

Taigi, koks bus A. Merkel palikimas? R. Bollmannas tiki, kad kanclerė norėtų save matyti kaip „moterį, kuri išvedė Vokietiją iš daugelio krizių – finansinės, euro, Ukrainos, pabėgėlių – pakankamai saugiai ir iki tam tikro lygio išsaugojo sistemos stabilumą, kartu paversdama valstybę ir partiją liberalesne bei atviresne. Tačiau šie nuopelnai kainavo dabar turint dešiniąją populistinę jėgą Bundestage, kuri priešinasi šių kintančių vertybių kismui“.

A. Merkel nebeturi daug laiko formuoti naujos politikos ir pamažu traukiasi iš kasdienių sprendimų priėmimo, aiškiai parodydama, kad, kiek tai susiję su vidaus politika, ji nelabai nori ką keisti. Ji vis labiau šį lauką palieka A. Kramp-Karrenbauer.

Tačiau darosi vis mažiau tikėtina, kad A. Kramp-Karrenbauer iš tiesų pakeis A. Merkel. Kai kas net pačioje CDU viešai priešinasi „AKK“. Bet vienas dalykas yra aiškus: antra pagal valdymo laikotarpio ilgumą Vokietijos kanclerė savo įpėdiniui palieka tikrai aukštai pakeltą kartelę, kaip valdyti valstybę.

Alfa.lt

alfalt-logo-skaidrus.png