PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Lapkričio 11 d. 15:41

90-ojo jubiliejaus proga pasveikinta Ignalinos rajono gyventoja

Ignalina

Ignalinos r. savivaldybės nuotr.

EtapliusŠaltinis: Ignalinos rajono savivaldybė


328404

Lapkričio 11 d. garbingo 90-ojo jubiliejaus proga pasveikinta Elžbieta Teresė Žilėnienė. Ji gyvena savo sodyboje Strigailiškyje, bet dabar žiemoti persikėlė į sūnaus Vaido ir marčios Rozvitos namus Mačiutiškės kaime, nuostabiai gražioje vietoje prie Lūšių ežero.

Čia jubiliatę aplankė, jos ilgo gyvenimo švente pasidžiaugė savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas ir seniūnas Jonas Polito, linkėję moteriai sveikatos, gražių dienų ir, žinoma, sulaukti 100-ojo gimtadienio. Vicemeras Elžbietai užrišo jubiliejinę juostą, perdavė savivaldybės mero dovanas ir sveikinimą: „Tegul šiandien gražiausiais žiedais skleidžiasi Jūsų šviesiausi prisiminimai, sukaupta išmintis, patirtis, kitiems dovanotas gerumas. Tegul tai nušviečia gamtos ir gyvenimo rudenį, suteikia jėgų, ramina širdį...“

Elžbieta kilusi nuo Salako, jos vaikystė prabėgo gražiame Marceliškio kaime, prie Luodžio ežero. Tėvų namuose užaugo 6 seserys ir brolis, kartu gyveno močiutė, taigi prie stalo kasdien susėsdavo 10 žmonių. Moteris puikiai prisimena karo metus. Buvo ir sunku, ir baisu. Stribai ir partizanai vis aplankydavo. Baimė nuolat lydėjo, kurį laiką teko net miške išsikastame bunkeryje pagyventi. Į mišką ir karvutę buvo nusivedę. Aplink jų namus bombardavo, laimei, trobesius Dievulis apsaugojo.

Tačiau moteris nenori sunkių laikų prisiminti. Daug smagiau jai pasakoti apie tai, kaip jaunimas eidavo šokti į kitus kaimus, nes jų kaime mažai vaikinų buvę, kaip vakaruškas rengdavo savo namų kieme, kuris buvęs didelis ir lygus, o po vakarėlio likdavo juodai numindžiotas. Jaunimas mokėjo ir šokti, linksmintis, ir daug dirbdavo. Jų šeimoje merginos ir arti, ir akėti, ir arklį pakinkyti mokėjo. Elžbieta ypač stipri buvusi. ,,Man vis sakydavo, kad esu vyriškų kaulų...“,– juokiasi ji. Ne tik stipri, bet ir labai drąsi buvusi. Nepabijojo dar visai jaunutė su seserimi leistis į Rusiją uždarbiauti, 20 metų ten pragyveno, taigoje dirbo, pušis sakino. Į Lietuvą grįžo jau su vyru Vincu ir dvylikamečiu sūnumi Vaidu, kuris čia baigė rusų mokyklą. Dešimt metų šeima gyveno Gaveikėnų malūne, kuris tuomet Žuvininkystės ūkiui priklausė. Čia visokių svečių privažiuodavo. Elžbietos vyras ūkyje vairuotoju dirbo, o ji malūne šeimininkavo. Ir tvarkė, ir valgyti gamino, svečius priimdavo. Kurį laiką čia ir Strigailiškio kultūros namai buvę.

Elžbieta jau 15 metų našlauja. Dar mena, kaip tris karves pati viena laikė. Rankdarbiams niekada neturėjusi nei laiko, nei noro. Dabar jau rankelės gali pailsėti. Džiaugėsi moteris trimis anūkais, penkiais proanūkiais, savo sūnumi ir marčia, pas kuriuos be jokio rūpesčio gyvena. Bet vis tiek, sakė, lauks pavasario, kad galėtų į savo namus sugrįžti. Paklausta, koks jos ilgo gyvenimo receptas, moteris tik nusijuokė ir pasakė: „Visą laiką dirbau kaip arklys, tai toks ir receptas...“