Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Autorės nuotr.
Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt
Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė.
senel-name-42-1024x761.jpg
Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais.
Dėkinga gyvenimui
Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot vadovės, jai yra kaip šeimos nariai. Šilutės senelių globos namai – antroji E. Balandės darbovietė, kurioje dirba jau 14 metų, o nuo 2017-ųjų – vadovauja.
Pokalbį Evelina pradėjo nuo vaikystės, užsiminė, kad augo Grabupiuose penkių vaikų šeimoje. Būdama vos 10-ies metų patyrė skaudžią mamos netektį, po kurios perėmė namų ūkį ir rūpinosi jaunesniais seserimi ir broliu. Nepaisydama sunkumų, moteris tuometinėje Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykloje įgijo virėjos profesiją.
„Niekada nežadėjau rinktis socialinio darbo, tačiau pats gyvenimas atvedė mane į šią specialybę. Tuomet laisva virėjos darbo vieta buvo Šilutės senelių namuose, nuo tada ir dirbu čia“, – pasakojo E. Balandė, kuri ypač dėkinga likimui už sutiktus žmones. Daug gražių žodžių E. Balandė tarė buvusiai senelių globos namų direktorei Danutei Valodskienei, kuri ją ir paskatino ne tik toliau mokytis, bet atstojo ir mamą…
Vėliau E. Balandė Klaipėdos universitete baigė vaikystės pedagogikos ir edukologijos bakalauro ir magistro studijas. Pasak jos, tikėjosi dirbti mokykloje, tačiau gyvenimas ją vis vedė į socialinį darbą. Galiausiai įgijo socialinio darbuotojo kvalifikaciją. „Iš virtuvės mane perkėlė dirbti socialinės darbuotojos padėjėja. Po kelerių metų tapau socialinio darbo padalinio vadove, po to laimėjau direktoriaus konkursą, – kalbėjo E. Balandė. – Neplanavau užimti vadovaujamų pareigų, tačiau man sekėsi, tad ir pavyko. Dabar drąsiai galiu teigti, kad tai puiki patirtis. Perėjusi visas skirtingas sritis, aš žinau kiekvieno darbuotojo užduotis, kaip jas atlikti, kokių gebėjimų reikia. Už tokią patirtį esu dėkinga gyvenimui…“
Atidarys filialą
Šiuo metu Šilutės senelių globos namuose gyvena 43 gyventojai. Pasak E. Balandės, keliasdešimt senolių laukia eilėje, o dar tiek sulaukia skambučių iš kitų Lietuvos miestų… „Pirmenybę teikiame mūsų rajono gyventojams, tačiau sulaukiame daug skambučių iš visos Lietuvos. Klausia, kaip pas mus patekti, girdėjo, kad čia labai gera… Bet nuviliame, nes priimame tik Šilutės rajono gyventojus“, – aiškino pašnekovė, patikslindama, kad, jei turėtų laisvų vietų, priimtų ir iš kitų miestų senolius, tačiau atsilaisvina vos viena ar kelios vietos.
Ne tik trūksta vietų Šilutės senelių globos namuose, bet, anot E. Balandės, daugėja ir asmenų su sunkia negalia. Tad jau kitąmet planuojama atidaryti 40 vietų Šilutės senelių globos namų padalinį senyvo amžiaus žmonėms Saugose, buvusių vaikų globos namų patalpose. Vienas pastato korpusas jau atlaisvintas, pradėti remonto darbai.
„Džiaugiuosi, kad mūsų valdžios atstovai palaikė šią mintį ir padeda ją įgyvendinti… Jau yra užsakytas liftas, vėliau bus perkamos lovos, įranga. Platinami koridoriai, durys, kad atitiktų visus reikalavimus“, – pasakojo E. Balandė.
Seneliams reikia rūpesčio
Seneliai Šilutės globos namuose gyvena kambariuose po du ar tris. Jiems sudaroma galimybių užsiimti įvairiausia veikla: vieni spalvina, karpo, kiti – mezga ar skaito knygas. Tiesa, šių namų vadovė pripažįsta, kad ne visi senoliai nori kokių nors papildomų užsiėmimų, ne visiems ir sveikata leidžia.
„Stengiamės motyvuoti, rasti tinkamų žodžių jiems, kad verta ir prasminga šį bei tą nuveikti. Ir nesudėtingi darbeliai kai kam būna per sudėtingi. Juk seno žmogaus rankos skaudžios, negrabios…“ – apie šių namų gyventojų veiklas kalbėjo direktorė, kuriai antrino ir J. Sadauskienė, Šilutės senelių globos namuose dirbanti antrą dešimtmetį. Moterys apie globotinius sako, kad visi jie skirtingi, bet kartu ir panašūs. Su įvairiomis gyvenimo istorijomis, likimais. Vieni – geriečiai, kiti – piktesni, vis kuo nors nepatenkinti.
„Būna, kai seneliai nenori priimti mūsų siūlomos pagalbos. Nesupranta, kas teisinga, o kas ne“, –sakė J. Sadauskienė.
Pašnekovės atviravo, kad vis dėlto senatvėje žmogui labiausiai reikia bendravimo, gražaus žodžio, išsipasakoti. Kai prie jų prisėdi pasikalbėti, anot J. Sadauskienės, senoliai ima pasakoti apie savo gyvenimą, dalijasi prisiminimais. Mažai kuris slepia likimo siųstus išbandymus, atvirai dėsto apie patirtus sunkumus ir nuoskaudas… Dažnai nori apkabinti.
Artimieji lanko ne visada
Kantriai pašnekovės kalba ir apie senolių artimuosius, kurie dėkingi už teikiamas paslaugas, nuoširdžiai padėkoja darbuotojams. Juk daugelis tikrai neturi namuose tokių sąlygų prižiūrėti sergantį tėvą ar mamą. Žinoma, anot J. Sadauskienės, yra ir priekabių žmonių, kurie nepatenkinti, kaip prižiūrimas jų artimas. Pavyzdžiui, priekaištauja dėl nelygiai sulankstytų drabužių… Yra ir graudesnių istorijų, kai seneliai savo vaikams atiduoda visus sutaupytus pinigėlius…
„Žinome daug įvairių situacijų, tačiau už savo gyventojus kovojame, užstojame juos, kai reikia. Juk jie – mūsų šeima“,– kalbėjo E. Balandė. Anot pašnekovių, visada pavyksta susitarti tiek su senoliais, tiek su jų artimaisiais.
Šilutės senelių globos namų direktorė paaiškino, kad 80 proc. senelių gaunamos pensijos atitenka įstaigai, kuri už juos perka vaistų, rūbų, kitų gyventojams būtinų priemonių. Likusieji 20 proc. lieka žmogui, kuris už juos gali pirkti, ką tik nori. Sako, vieni nusiperka saldainių, mat mėgsta saldumynus, kiti tiesiog taupo…
Moterys nesunkiai atskiria, kurie vaikų ir tėvų santykiai grįsti materialinės naudos siekiu, o kurie iš meilės. Senatvėje žmonės pasikeičia, tampa atlaidesni. Pavyzdžiui, būna, kad ilgą laiką senoliai ieško savo vaikų, norėdami jų atsiprašyti už skriaudas ar tiesiog pabendrauti. Pasitaiko, kad užsienyje gyvenantys vaikai atvyksta per mėnesį visai savaitei pabūti pas mamą. Nuo ryto iki vakaro vaikai leidžia laiką su savo mama, išeina tik papietauti. Tokį stiprų dvasinį ryšį, anot J. Sadauskienės, turi ir moka išsaugoti ne visi, todėl daugelį senolių tenka palaikyti psichologiškai, suteikti vilties.
„Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Kartais ir įžeidžia, retkarčiais ir supyksti, tačiau grįžus namo pasimiršta. Kitą dieną ateini lyg nieko ir nebūtų įvykę. Tai nėra lengvas darbas, tačiau susigyveni su žmonėmis, su jų norais, išsiugdo kantrybė, pamilsti juos ir tarsi tampi jų šeimos dalimi“, – apie darbą kalbėjo J. Sadauskienė.
E. Balandė priduria, kad socialinį darbą gali dirbti ne kiekvienas ir, tikėtina, tik iš pašaukimo. Anot jos, nors ir būta sunkių dienų, tačiau niekada nei ji pati, nei jos kolegė nekeistų šio darbo į jokį kitą.
Jaunimas nuoširdesnis
Gražiais žodžiais socialinės įstaigos vadovės atsiliepia apie jaunimą. Jei anksčiau vaikai bijodavo prieiti prie senelių, leptelėdavo negražių žodžių, tai pastaruoju metu to nebėra. Anot pašnekovės, moksleivių akyse žiba gerumas. „Mergaitės prieina, apsikabina mūsų močiutes, vedžioja, rankas glosto…“ – pastebėjimais dalijosi pašnekovė. Anot jos, daugėja mokytojų, kurie vaikams kalba apie senatvę, nevengia supažindinti su senu žmogumi. Yra ir tokių mokytojų, kurie atsiveda supažindinti vaikus su seneliais, kartu užsiima kūrybine veikla, daro įvairius darbelius. Stiprus ryšys juntamas ir tarp senelių bei savanorių, kurių šiemet turi septynis.
Priminsime, kad šių metų balandį Šilutės senelių globos namai tapo viena pirmųjų Lietuvoje įstaigų, kurioje sėkmingai penkios Šilutės Vydūno gimnazijos gimnazistės užbaigė 6 mėnesių savanorystę. Tiesa, už ilgalaikę savanorystę nuo 2019-ųjų stojantys į Lietuvos aukštąsias mokyklas galės gauti 0,25 papildomo balo.