Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Autoriaus archyvo nuotr.
Stasys PuščiusŠaltinis: Etaplius.lt
Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.
1941 metų birželio 14-oji. Tai siaubo naktis ir diena. Nežinau, ar yra kas likę iš mano bendraamžių, kurie prisimintų tas baisias, pilnas mažų vaikų klyksmo ir motinų graudžių verksmų tos dienos valandas?
Man buvo jau 4 su puse metų. Tai viskas, kas vyko tą dieną, išliko mano akyse. Prisimenu didelį judėjimą prie Petrauskienės namo Bazilionų miestelyje. Aš buvau nuėjęs su mama iki didelių medžių netoli Gelžinio sodybos. Girdėjosi vaikų klyksmai ir moterų garsūs verksmai. Mačiau, kaip viena po kitos pajudėjo krovininės mašinos iš kurių sklido verksmai ir dejonės. Pasklido kalbos, kad veža žudyti. Juk niekas tada nieko nežinojo, koks laukia tų nelaimingųjų likimas. Verkė visi Bazilionai ir aplinkiniai kaimai. Man ir dabar girdisi ausyse tremtinių graudūs verksmai. Žinoma, daug ko neprisimenu, bet labai gerai prisimenu, ką kalbėjo žmonės. Gerai įstrigo žodžiai, kad Lietuvos nebėra. Daug kas kalbėjo, jog visus lietuvius žudys.
Raudonieji okupantai turėjo nemažai talkininkų, kurie labai stengėsi padėti okupantams. Tai taip vadinami komsomolcai ir komunistai. Okupantai iš jų organizavo taip vadinamus aktyvistų būrius. Norisi priminti, kad tokių veikėjų buvo ir Bazilionų miestelyje bei jo apylinkėse. Iki Lietuvos okupacijo, jie veikė pogrindyje. Raudonųjų ateivių agitatoriai, visokiomis dezinformacijos priemonėmis viliojo į savo niekšų urvą beveik nieko neišmanančius apie ateivių kėslus. Tai buvo pražūtingos komunistinės pinklės, į kurias įkliuvo ir mano a + a puseserės vyras Bilotas Bronius, kurį karui prasidėjus hitlerininkų organizuoti baltaraiščiai suėmė ir perdavė gestapui. Ji liko su mažais dviem sūneliais. Tai buvo baisūs laikai.
Apie tremtinių likimus, apie visokias komunistines pinkles aš sužinojau tada, kai 1960 m. tapau sovietinių konclagerių politiniu kaliniu. Aš daug sužinojau iš buvusių partizanų, buvusių aukšto rango politinių žmonių, kurie buvo nuteisti kalėti, o šeimos pasmerktos būti ištremtomis.