19 600 žingsnių

Kaišiadorys

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

61361

...Rytas, beveik devinta valanda, o mes jau sustojom prie Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčios uždegti atminimo žvakutę pulkininkui A. Juozapavičiui, pirmajam Lietuvos karininkui, kritusiam kovose su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę.

Kapuose dar ramu, žmonės neskubėdami renkasi į rytines pamaldas. Tylu... Ant kapo – Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas... „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. Būtent šiuos pulkininko A. Juozapavičiaus žodžius dažnai kartodavome sau ir dukroms keliaudami po Lietuvą, jie – tarsi mūsų moto... Pritilom pamąstymui...

Tokia buvo šios ambicingos dienos pradžia. Ir nuskubėjom... Smagu, kai dukroms patinka skaičiuoti, ir jos viena per kitą čiauška – „Buvo 189-asis... O šitas – 190-asis...“ Dar už poros valandų – „Jau 195-asis!!!”

Šiandien įveikėm 15 piliakalnių…

Ir nepasakosiu apie visus, gal tik apie tuos, pačius pačiausius…

Bene dailiausias – Prelomčiškės piliakalnis ant Dusios kranto. Laiptai į abi puses, medinės skulptūros, tilteliai, puiki panorama, žodžiu, tikras smagumėlis. Tik va, žmonių – nė vieno, gal kad diena tokia... Jam niekuo nenusileidžia Bambininkų gražuolis, dar žinomas Bambavaragio vardu, dėl šio visą dieną ypavo Reda, kažkodėl labai jau norėjo rasti ir pamatyti...Tiesa, pirmasis yra Lazdijų savivaldybėje, o šis – jau Alytaus.
O kokie puikuoliai Radžiūnų I ir II, dar - Peršėkės upeliūkščiu tarsi surišti Kaukų ir Obelytės piliakalniai... Ant vieno užlipom, pasigėrėjom, upelį peršokom – ir jau ant kito. Nustebino ir Pupasodžio (Želvios) piliakalnis, kurio laiptus saugo akmeniniai kariai, matomi iš tolo. Piliakalnis prieš keletą metų sutvarkytas privataus verslo lėšomis, va, jei visi mūsų verslininkai jaustų tokią pareigą ir atsakomybę...

Legenda pasakoja, kad dėl bailumo buvo užkeikta septyniasdešimt čia tvirtovėje buvusių kareivių, kurie Švento Jono naktį išeina ant kalno zuikiais pasivertę. Medžiotojai giriasi šovę į tuos zuikius, bet jų kulka neimanti...

Kai atklydom prie Verstaminų piliakalnių, mūsų „sąskaitoje“ jau buvo 198 surasti ir įveikti piliakalniai. Pirmą radom Verstaminų IV, pamatėm iš tolo. 199. O va prie jubiliejinio, 200-ojo, mūsų neprileido čia besiganiusios karvės, kai pasileido baubdama alkana banda link mūsų, pasipustėm padus, o dukros dar ir lūpas „pakabino“... Teko sukti ratą aplink, ir „dušimtuoju“ tapo Verstaminų III. Ir taip jau sutapo, kad Reda, dar ryte kraudama krepšius, kelionei įdėjo būtent „Pergalės“ šokoladą. Ir atsitik taip, kad prireikė... Štai čia, tolimiausiame kelionės taške, jį ir pasidalinom, į penkias lygias dalis. Pergalė!!! Oi, koks saldus jos skonis...Ir jeigu kas dar pernai būtų pasakęs, kad mums užteks ryžto tiek nuveikti, būčiau tik gūžtelėjęs pečiais... Ką reiškia šeima...

Va, prie Giluičių piliakalnio (čia prie Simno), mus irgi pasitiko karvės, tos, kur ir žiemą lauke ganosi. Patikėkit, iš arti visai grėsmingos... Tai mes palindom po įjungtu elektriniu piemeniu, tyliai nusliūkinom už kalniuko, peršokom Kriaušiaus upelį, ir vis tiek įveikėm!

Prie Arminų piliakalnio atsidūrėme jau visai tamsoje. Be šansų. Ir laukan išėję vietiniai tik pakraipė galvas... Per vėlu, liko kitam kartui. Nepasisekė šiandien ir prie Zaramčiškių ir Obelijos piliakalnių, čia privačios valdos, už tvoros, o šeimininkų neradom. Liko irgi, bet mes juos prisiminsim ir būtinai kada nors grįšim.

Paskutinį kartą sustojom Kurnėnuose, prie nebeveikiančios mokyklos, jau beveik nieko nesimatė. Kažkada mačiau apie ją labai gražiai parašyta – „Žmogaus gerumo ir Tėvynės ilgesio paminklas“. Dar 1936 metais ją savo lėšomis pastatė Kurnėnuose gimęs ir į Čikagą emigravęs L. Radziukynas. Anuomet čia buvo nematyti dalykai – parketas, kanalizacija, centrinis šildymas, artezinis šulinys, dušas... Laikas
padarė savo – vaikų Kurnėnuose neliko, mokyklėlė stovi liūdnomis stiklinėmis akimis, laukdama savo likimo. Tik va, pagalvojau – 80 metų praėjo, ir ar tikrai visos mūsų kaimo mokyklos bent panašios į šią, dovanotą ir jau nereikalingą?..

Kapų žvakių šviesa... Nuo tos pirmosios, Alytuje, matėme jų visuose miesteliuose ir kaimeliuose – Meteliuose, Santaikoje, Simne, Krosnoj, prie Žiežmarių, Kaišiadoryse... Kiekviena švieselė – žmogus, išėjęs Anapilin, palikęs pėdsaką mūsų gyvenimuose, mūsų prisiminimuose. Neleiskim sau pamiršti. Tai irgi mūsų garbė...
19600 žingsnių... 11 valandų kelyje...
Jau 203 įveikti piliakalniai.
Autoriaus nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt