Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Leonora Kontrimienė – jaunystėje ir dabar, sulaukus 109 metų. Ji yra viena vyriausių Lietuvos gyventojų. (Autorės nuotr.)
Erika VitkauskienėŠaltinis: Etaplius.LT
Neeiliniai gimtadieniai
Beržėnų senjorų namuose Leonora Kontrimienė apsigyveno 2018 m. spalio 12 d. Jau tuo metu moteris skaičiavo artėjančius savo 103-iuosius gyvenimo metus.
Mūsų visuomenėje yra priimta, kad jei koks žmogus sulaukia daugiau nei 100 metų, tai tolimesni jo gimtadieniai laikomi neeiliniais, tokios sukaktys kasmet sutinkamos kaip didžiuliai žmogaus pasiekimai ar likimo dovanos.
Beržėnų senjorų namų administracijos darbuotojai kasmet savo ilgaamžei, kuri yra tarsi šios įstaigos vizitinė kortelė, surengia šventę. Šiemet į senjorų namus taip pat sugužėjo būrys sveikintojų, susirinko visa senjorų namų bendruomenė. Juk tokia proga – ponia Leonora pasitinka jau net 109-erių metų sukaktį!
Šilčiausius sveikinimus senolei skyrė šalies ir rajono valdžios atstovai, Rudiškių seniūnė Jūratė Čepskienė, Beržėnų senjorų namų vadovė Stasė Katkevičienė ir visas senjorų namų kolektyvas.
„Ačiū. Ačiū. Ačiū. Melsiuos už jumis visus“, – nesiliovė dėkoti kiekvienam ją pasveikinusiam senjorų namų gyventoja. Šventės metu senolei dainas ir eiles skyrė Šiaulių r. Gruzdžių gimnazijos moksleivės. Dainos skambėjo apie meilę savo šaliai, nes juk Leonora savo asmeninę sukaktį švenčia beveik kartu su Lietuva.
Vienos dainos žodžius moteris mokėjo mintinai, bandė kartu dainuoti su jaunosiomis atlikėjomis, braukė džiaugsmo ašaras, nuoširdžiai dėkojo, linkėdama sveikatos, Dievo palaimos. „Esu labai dėkinga už visus gražius žodžius ir sveikinimus. Tikiuosi dar visus jus pamatyti savo 110-ame gimtadienyje“, – sakė L. Kontrimienė.
Pats gyvenimas yra laimė
L. Kontrimienę pasveikinti atvyko ir Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokinys, devynmetis Justas Sadauskas. Regėjimo negalią turintį vaiką ir ilgaamžę skiria lygiai šimtmetis. Vienas gimė artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, kitas – po Mindaugo karūnavimo (Valstybės) dienos. Abiejų gimimo diena ta pati – septinta.
Neregys berniukas neseniai buvo prasitaręs, kad labai norėtų pabendrauti su šimtamečiu žmogumi. Pasak jo, toks noras kilo ne šiaip sau. Jam įdomus ilgaamžio gyvenimas, svajonės, šeima. Vaikas domėjosi, kokią didžiausią gyvenimo svajonę gimtuvininkė yra kažkada turėjusi.
„Užaugau kaime Telšių rajone. Šeimoje buvau ketvirtas vaikas iš septynių – buvome dvi sesės ir penki broliai. Nuo pat vaikystės dirbau pas svetimus, tarnavau pas ūkininką, – visus darbus plikomis rankomis, o kartais ir basomis kojomis nudirbdavome... Svajonių nebuvo. Tiesiog gyvenau“, – dalinosi senjorė.
Ilgaamžė iš didelės šeimos šiandien liko viena. Nebėra seserų, nebėra brolių. Su šviesios atminties vyru susilaukė vienintelės dukters, kuri šiuo metu gyvena Švedijoje. Leonoros akyse augo dvi anūkės, penki proanūkiai. Ji niekam nepriekaištauja, kad gyvena ne su šeima, o teigia, kad vien pats gyvenimas yra laimė.
„Kuo daugiau dirbsi, tuo ilgiau gyvensi“
Į klausimą, kaip jaučiasi, ponia Leonora atsako visada teigiamai: „Gerai.“ Senjorų namų administracijos darbuotojai juokaudami sako, kad pas juos pavasaris prasideda jau vasario mėnesį, kai kasmet ilgaamžės pasveikinti atvyksta būrys svečių, nešinų gėlėmis ir dovanomis. Jau tuomet Beržėnuose būna pilna gyvybės ir šviesos.
Minėdama savo ypatinguosius gimtadienius Leonora svečiams visada dalija patarimų, kaip sulaukti tokio amžiaus. Anot jos, svarbiausia – nereikia tingėti, bijoti ar vengti darbo. Tinginystė prie nieko gero nepriveda. „Kuo daugiau dirbsi, tuo ilgiau gyvensi. Svarbu džiaugtis gyvenimu ir jausti laimę, kad gyveni“, – kalbėjo ilgaamžė.
Beržėnų senjorų namų darbuotojų teigimu, Leonoros mitybos racione – kasdieniški, niekuo neišsiskiriantys patiekalai. Senolė labai mėgsta krienus ir žemaitišką kastinį. Valgo viską, kas patiekiama, nėra išranki. Tarp mėgiamų patiekalų – ir pieniška sriuba.
Leonora noriai dalyvauja senjorų namų organizuojamuose renginiuose, esant geroms oro sąlygoms, mėgsta būti gryname ore ir mėgautis saulės dovanojama šiluma. Ji yra giliai tikinti, per daug sveikatos sutrikimais nesiskundžianti senjorė. Tik pastaruoju metu blogiau girdi ir kojos nebenori klausyti.
Visada gera nuotaika trykštanti L. Kontrimienė prisipažįsta, kad dabar dėl garbingo amžiaus jos kasdienybė tapo kiek blankesnė. Senjorų namų vadovė
S. Katkevičienė pastebėjo, kad visai neseniai Leonora išmoko ketureilį, o rašytinius tekstus perskaito tuomet, kai jie parašyti didesnėmis spausdintinėmis raidėmis.
Ypač gimtuvininkė džiaugėsi bendrosios praktikos slaugytojos Virginijos Vaitkevičiūtės jai įteikta dovana – dviem nuotraukomis. Vienoje įamžintas šimtametės vizitas Klausos centre, kitoje šypsosi labai daili dvidešimtmetė Leonora...
Gyvena ir daugiau ilgaamžių
Gamtos apsuptyje įsikūrusiuose Beržėnų senjorų namuose kartu su Leonora gyvena ir daugiau ilgaamžių. Jadvygai – 91-eri, kitoms dviems moterims – Jadvygai ir Larisai – 92, Elfemijai – 95-eri, o Onai – 98-eri.
Samarkande (Uzbekistanas) gimusi ir ilgą laiką ten gyvenusi Larisa Merkeliova senjorų namuose gyvena beveik metus. Ji – buvusi Samarkando valstybinio universiteto bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė. Su šviesios atminties vyru vaikų nesusilaukė, po jo mirties apsikeitė butais su kariškio šeima iš Šiaulių.
Tuo metu moteris manė, kad Lietuvoje bus patogiau gyventi. Juolab kad netoli Baltarusija, kurioje gyveno jos du broliai. Vis arčiau, vis prie savų. Laikui bėgant vienas brolis mirė, o kitas yra ligotas. Su juo moteris nebepalaiko ryšio, nes telefone sunku įžiūrėti skaičius, o ir numerio nebeturi.